Nihil est ab omni parte beatum

„Niekas nebūna visiškai laimingas“

Stoviu kryžkelėje, ir nežinau ką pasirinkti.
Ar eiti į kairę, ar eiti į dešinę. O galbūt viską mesti ir eiti tiesiai? 
Kartais nekenčiu gyvenimo už tai, kad priverčia rinktis. Rinktis tarp dalykų, kurių pati nesuvokiu. Ir laikas bejėgis. Jausmai bejėgiai. Kaip ir protas. Neįsivaizduoju kuri mano kūno vieta dar funkcionuoja, kaip kad turėtų.

Regis esu pilna jausmų. bet jie neprasiveržia, nei pyktis, nei džiaugsmas. Kažkas kitas, dar nepatirto ir nesuvokiamo. Todėl taip kankina tai, ką turi pats atrasti ir pavadinti.
Prisiminiau TĄ žvilgsnį. Aš vėl juo žiūrėjau. Nesuvokiau to tada, tik daug vėliau, prisiminus tą akimirką. Ar tai kažką reiškia? Norėčiau. Deja, į daugybę klausimų negaliu atsakyti net aš pati sau. Ką bekalbėti apie kitus. Tik žinau, kad tas žmogus niekada neras čia dalelės savęs.

Praėjo daugybė laiko. Tai kas vyko – jau nebesvarbu. Ne tai, kad nesvarbu man, bet nesvarbu kitiems, nebuvusiems, negirdėjusiems. Tai gal ir reikia palikti praeičiai – kad ir kiek džiugesio ar ašarų buvo. Reikia žiūrėti į priekį. Ir tikėti. O aš tikiu, kad išmoksiu tikėti.

Commune periculum concordiam parit

„Bendras pavojus gimdo santaiką“

Per daug susikaupė viduje. Per daug, ir nebežinau kaip viską išreikšti.

Ar galiu, turbūt šimtąjį kartą pasakyti, kaip to nekenčiu?
Nekenčiu, kad negaliu verkti, nors ašaros jau antra para atrodo prasiverš. Pykstu ant daugelio ir galiausiai nesuprantu už ką.
Ir žinau, kad ir kam beaiškinčiau, niekas nesupras. Tad kartais geriau nusišypsoti ir bent trumpam tai užmiršti. Kad kitiems būtų geriau. Ir taip daugeliui žmonių sunku su manimi susikalbėti…

Šiandien įsijungiau tą filmą. Mačiau jau kelis kart jį, bet dar žiūrėčiau. Ir žiūrėsiu. Ir tik tada supratau, kiek tas žmogus daug man yra davęs. Aš jam tai sakiau, sakiau dar tada. Bet tik dabar suvokiau, kaip visa tai brangu buvo. Užsimerkiu ir nusišypsau. Žinau, kad jam jau niekada nepadovanosiu tos šypsenos kaip kadais. Bet gal ir gerai. Reikia gyventi ateitimi.

Man šis laikas patiko. Keletas savaičių tokios beprotiškos. Viską gera atsiminti. Bent jau šiuo metu, nieko nenorėčiau keisti. Gyventi tuo mažyčiu laukimu. Tik nenoriu suklysti, nusivilti.

Viskas pernelyg greitai ir vienu metu užgriuvo: mūsų įtampa, kuri jau kelias savaites tvyro ore, nesupratingumas, mažas bendravimas. Visų principai aukščiau visko. Pykčiai namie, įvairūs netikėtumai, kurie išverčia iš kojų. Ir jeigu dar šiandien kas nors būtų pasakęs dar kažką, kas vėl priverstų atsisėsti, tai būtų visiškai pavažiavęs stogas. Kodėl gyvenimas toks turi būti? Kodėl jis negali būti lengvesnis, kad pagaliau nereiktų kentėti, kad mažiau skaudėtų?

Žinai juk, myliu – kad ir kiek piktukų būtų.

Prisiminimams.

„Tokio skausmo, kokį dabar jaučiu, ryt nebejausiu. Ryt visi išgyvenimai, skausmas ir mintys atrodys kvailos ir bevertės. O dabar skauda.
Atsiguliau į lovą ir žiūrėjau, kaip ant lubų atsispindi deganti žvakė.
O kaip norėčiau, kad Tu būtum šalia. Apkabintum, išklausytum, patartum. Išvadintum „kvaile“. Bet niekas tų ašarų nenušluosto. Tik plazdanti žvakės šviesa žaidžia ant lubų.
Norėčiau vakare atsigulti ir miegoti. Negalvoti. Nieko neprisiminti. Nekurti iliuzijų.
Žinau, kad šypsosiuosi Šypsosiuos, kad ir kas bus. Kad ir kas darysis viduj. Nors ir kraujo ašaros tekėtų.
Tiesiog aš ne ta. Ne ta, kuri turėtų būti ta.
Esu tik žmogus atsidūręs netinkamoj vietoj, netinkamu laiku.
Važiuoja stogas, jog negaliu su niekuo apie tai pakalbėti. Tai lyg laikant giliai kokią paslaptį, vis prisimeni, analizuoji, ir tai tik dar labiau tave graužia.  Čia manęs niekas nesupras. Bent jau ne taip, kaip norėčiau būti suprasta.

Daug liko neparašyta. Tiems jausmams nėra žodžių. Reikia rankos, kad pajustum.
Dar daugiau liko tarp eilučių. Galbūt, kada nors, tai atrasiu.“

2009 vasara.
[Žinau, jog Tu suprasi :*]

Taškas.

Nežinau...
O norėčiau ir turėčiau žinoti.
Visur aplink tokia sumaištis, nežinau kas „Taip“ ir kas „Ne“.
Nesu kantri ir nemoku laukti.
norisi kaip geriau, o gaunasi „kaip visad“.
Juk čia aš...

Norisi šokinėti ir trypti žemę, pykti, mylėti, nekęsti ir rėkti. O gal apkabinti.
Viską išlieti, kad ir vėl galėčiau būti ta, kažkokia kuo buvau, buvau prieš tai, tikėti svajonėmis ir vaikiškais dalykais.
Tikėti ta paprasta gražia pasaka.
„O tai buvo tik ruduo...“

Saldžių prisiminimų... :)

Cupido atque ira pessimi consultores

„Aistra ir pyktis – blogiausi patarėjai“.

Atsidarius kiekvieną spintelę pasipila daiktai. Sukišu atgal. Neturiu laiko tvarkytis. Turbūt dabar net to nepakęsčiau – jau kartais geriau ilgiau paieškoti, nei žiūrėti į kažką pedantišką. Rašau, nes liepė rašyti ;D Paskutiniu metu to nesinori daryti.  Kai susikūriau blog’ą jo paskirtis turėjo būti tuputį kitokia. Dabar tik aš ir mano gyvenimas. Paskutiniai įrašai kažkokie keisti – nekelia tokių gražių prisiminimų, kaip kad rašyti dar pavasarį. Žinau, kad daug ką suprasti čia yra sunku. Svarbu, kad suprantu aš, ir grupelė žmonių, kurie tuo metu buvo šalia. Čia tik tam, kad jeigu kažkada užmirščiau…

Kokios buvo paskutinės savaitės?
Beprotiškos. Tik šis žodis manau geriausiai apibūdina viską.

Visą mėnesį kiekvienas savaitgalis Vilniuje, o po to – vėl ir vėl kažkas.
Ech, kitas savaitgalis laisvas. Bus gera nubusti sekmadienį ryte ir jaustis žmogumi, nuėjusiu miegoti dar prieš vidurnaktį.

„Darom“ pernelyg viskas keista. Nežinau, turbūt neįprasiu prie visos sumaišties. Pirmasis susirinkimas visad keistas, nes esi naujokė ir mažai susigaudai apie ką kalbama. Viskas po truputį ateis. Žinau.
Oooooh, MEP’as – kaip visad pakutinės minutės įvykis, kai diena prieš, o aš dar nežinau ar važiuosiu. Be abejo važiavau. Čia turbūt vienas iš tų dalykų, kurių negali neįsimylėti. Kaip jau sakiau, nemėgstu pirmų kartų, nes tada negali atsiskleisti – kaip žmogus, asmenybė, primininkas ar lyderis. Dažnas būna sukaustytas. Per didelis informacijos kiekis iškart blokuoja smegenis ;D Turbūt dėl to ir mėgstu antrus kartus – laisvesnius ir drąsesnius. Tad šį savaitgalį ir patirtį pirmininkų mokymuose užskaitau labai vertinga ir įdomia ;)

O grįžus – pas Gretą. Kai šalta, tamsu ir niūru, o aš pėstute iki jos. Ir čia vienas iš tų vakarų, kurie turėjo būti ramus (su filmų peržiūromis ir t.t.), bet gavosi kaip visad, atvirkščiai.
Kristina, tavo kalėdinių dovanų sąrašas vis keičiasi ir keičiasi. Sorry, dešrelių nenoriu ;D
Nepatinka man tokie rytai. Kai anksti keltis iš lovos, po minimum miego, tada tvarkytis ar lauke greboti lapus. Norisi visą dieną tik pragulėti lovoje ir išlysti nebent pasidaryti puodelio karštos arbatos.

Beveik visos važiavom namo su mintim, kad ryte tai jau gausim. Bet, kas keisčiausia, kad visos labai ramiai išsisukom. (Cituoju Kristinos tėtę: „per dažnai merginos gastroliuojat naktim“ ;D
Aš grįžtu, mamą randu prie durų. Nieko, ji stovi, rūko. Taip lyg tai daryti pusė penkių ryte yra pats normaliausias ir įprasčiausias dalykas jai;D

Žinau, kad kažkas nori ilgo ir išsamaus aprašymo.
Deja, nebus :p
Laukia ilgas, paskutinis likęs vakaras – istorija ir daiktų dėjimasis.
Pailsėsiu nuo kažko. Darbų, žmonių.
Kita vertus…

(8 beprotiškos dienos be Jūsų)
Reamon – Supergirl.mp3

Si vis amari, ama!

„Jei nori, kad tave mylėtų, pats mylėk“.

Nežinau net kaip apibūdinti visą šį laiką… Viskas keista, nauja, įdomu, ir kartu tiek daug beprotiškų dalykų.
Mano orakulas ir vėl pranašauja linksmą savaitgalį. Turbūt, kaip Akvilė sakė, jau nebegaliu būti rami ;D

Begalė veiklos, kad vos spėju. Atrodo taip ir gyvenu, nuo vieno „VIP Jaunimas“ numerio, iki kito; nuo vieno susirinkimo, iki kito…. Skubu ir pamirštu bei apleidžiu tai, kas šalia. Arba tai, kas turėtų būti šalia. Bet nėra. Bet vis tiek, labai labai atsiprašau visų. Norėtųsi susieiti, ar tiesiog susėdus paprastai pakalbėti.

Mano, mielosios :)
Pats nerealiausias laikas su jumis, nors ir jūs kenčiat labai.
Džiaugiuos, o gal ir ne, kad tada kaip tik būsiu išvykus. Nors… paskutiniu metu, visur sugebu  įžvelgti tik problemas. Tikiuosi pasikeis. Nesinori gyventi visąlaik tuo, kas buvo. O buvo smagu ;D
Džiaugiuos, kad tai, pavertė mus kitokiomis. Kad atsibudus kiekvieną rytą, mes vis tiek prisiminsime tai ir juoksimės, juoksimės, juoksimės.

O dabar norėtųsi užmiršti visus jausmus. Šiaip ar taip, tai trukdo susikaupti ;D
Bet, tai lenda į galvą, vėl ir vėl iš naujo. Vis primena, tą jausmą, tą ypatingą šypseną, ir tą žvilgsnį. Tiek manąjį, tiek jo. O buvau pamiršus… Bet tada, mūsų pokalbis anglų kalba, kai visos prisiminėme tai, kas buvo. Tai. 
Ir vakar, o gal šiandien, gal užvakar jį pamačius…. Sunku… Ypač kai niekad atrodo, niekas neprilygs tam mažai.

Adios amigos!

Kažką, kažkam -
Nexx - Syncronize lips.mp3

Mes - abiturientės

Ir visai šis įrašas nebus rimtas. Ir nesusijęs su mokslais ar artėjančių egzaminų baime. Tai turbūt viena iš auksinių minčių (autorinės teisės Gretai), pateisinančių visus mūsų nuotykius.

O viskas žadėjo būti ramu. Ramu, aišku proto ribose ir žinant mus – savadarbius čeburėkus, „Alias“, Santa Liučią ir kaljaną. O viskas apsivertė, apsisuko – ne taip, kaip planavom.
Žinau tik tiek, kad dar nesuprantu, turėčiau juoktis ar jausti gėdą. Bet ryte atsikelti ir visos penkeriulės akyse matyti tą patį sumišimą – tai nuramina.
Nesugalvoju, kaip viską aprašyti subtiliai, bet kartu ir išreikšti viską kas nutiko. Naktinis Alytus, nelaukti svečiai – ir net nepastebėjau kaip viskas susijaukė. Kaip ant stalo atsirado skanioji kaljana ir kaip viskas pakrypo ne ta linkme ;D
Bet kažkodėl, dabar tai prisiminus juokas ima. Ir žinau, jog dar ilgą laiką užteks tik vieno žvilgsnio, kad pradėčiau juoktis, kokias 5min be perstojo.

Žinot, kas pagalvojus yra juokingiausia? Kad prisižadėjau interviu paimti. Ir ypač kai tas žmogus kartojo, jog neminėčiau to straipsnyje. Tai pasakykit, kaip tai įmanoma? :D
Muilinsiu iki paskutinės minutės, ir į pokalbį tempsiuosi visą šutvę ;)

O šiandiena… Vėl, tie patys žmonės (čia aš tuo tikrai nesiskundžiu), daugybė prisiminimų ir juoko, ir be abejo – One nuotykių parkas. Ištvermingosios mes ;D Nerealūs skrydžiai per Nemuną, ekstremalios situacijos, kai kojos ir rankos krenta, bet – einam į priekį. Įveiktos trys trasos, juodoji palauks kol be sunkumų įveiksim ir šias. Šiaip, užstrigti mėlynoje trasoje ir vidurį trasos parkabėti apie 10 minučių tikrai nebuvo įtraukta į mano darbotvarkę, bet die, nesiskųsiu. Džiaugiuosi, jog šiaip tai įveikiau pusė to ruožo savom jėgom, kybodama ir nepasiekdama jokių medinukų, neskaitom mažytės susidariusios eilės – apie 11 žmonių ;D

Kelionė namo, ir vėl daugybė juoko, penktadieninės žuvelės, išsiskyrimas.
Ir šiaip, tik aš sugebu iš niekur ryte atsikėlus rasti nubrozdintą smakrą ;D
Visi žino skirtingas jo atsiradimo versijas, o tikrosios niekas sveiku protu neišmąstys. Čia juk aš, grįžtu matyt, į senąsias vėžias ;D
(plius prie nelaimių – gumbas pas Krist, nežinia kaip atsiradęs ir vieno veikėjo penktadieninės grumtybės su chuliganais).

Ir dar prisiminimui, vos keletas frazių, bet tai viską viską pasako:
*Mašina;
*Kaip ant stalo atsirado žemių?;D
*Taigi, plaštakės ir drugeliai…
*Kaljana….mhm….
*„Pradėsiu naudoti kung fu, nes jis kiša rankas į mano teritoriją.“ (P.S.: Kristut, tą kung fu aš dar pasiruošus panaudoti ;D)

Greta, Akvile, Jūrate ir Kristina – už patį nerealiausią savaitgalį, papigiai ;D
Myliu, bučiuoju ir… laukiam kito savaitgalio:)*

Gaudeamus igitur, iuvenes dum sumus

„Džiaukimės, kol esame jauni“

Laukiam rytdienos. Nors ir žadėjau būti „gera mergaite“ ir praleisti šiek tiek daugiau laiko namuose. Bet pasiūlymas daugiau nei viliojantis ;D taigi, merginos, pirma pas mane lapų grėbt, o tada visos saldžios ir skanios nuodėmės ;D
Nors ir sunki savaitė buvo, sunki ne tas žodis, bet gera, štai dabar sėdėti su arbatos puodeliu ir klausyti Pink „Love song“ – netyčia atrastos dainos, bet įstrigusios ir keliančios daugybė prisiminimų.

Gera buvo pamatyti daugybę veidų šią savaitę :)
Pirmadienį, netyčiom sutiktas Vytas, kuris visad savam stiliui ir nemoka man pasakyti „ne“ ;D
Nesiskundžiu, nes laukia nerealus laikas.
Nes juk ten būsim Mes ir tuo viskas pasakyta..

Daugybę akimirkų, kurių nenoriu prisiminti, daugybė jausmų.
Bet jie užsimirš.

Debesų ganytojau, išsklaidyk juodumą…

Kiekvieną rytą atsikėlus pirmos mintys liejasi ne pačiais gražiausiais žodžiais, nes reikia keltis taip anksti. Ir tik kai viskas išgaruoja, gera apglėbti rytinį puodelį arbatos ir galvoti apie dienos planus.

Gerai, kad mokslų dar ne tiek ir daug ir galiu truputį patinginiauti, kaip dabar, belaukiant skype vyksiančios konferencijos – susipažinimo. Bet viskas po truputį įsibėgės ir bus sunku. Nebijau. Nors bijau, bet stengsiuosi susidoroti.

Šiandiena nuvylė mane. Labai. Galbūt tuo, jog tikėjau tais žmonėmis ir maniau, jog jie man gali padėti. Ypač, kad norėjau. O dabar viskas nuplaukė ir taip gaila dėl to, nes tai buvo mano vienintelis šansas. Vakarais dar sunkiau, kai aplink tamsu ir niūru. O galėtų parašyti, pasakyti, paklausti. Tyli. Nors gal ir gerai, nes mano pyktis, atrodo prasiverš; norisi rėkti, verkti, pykti, bet žinau jog negaliu, jog nesugebėsiu.

Debesų ganytojau, pravaikyk tą juodumą….

Cogito, ergo sum.

Jau turėčiau senai būti lovoje. Bet aš vis dar kupina jėgų ir žadu, žiūrėti filmą.
Žvakės jau baigia sudegti, muzika, garantuoju, jau nervina kaimynus.
Šiandieną turėjau daug nuveikti, bet ilgas darbų sąrašas tikrai nesutrumpėjo:nei straipsnius pardėjau rašyti, kad vėliau galėčiau trupytį daugiau laiko skirti įsivažiuoti į mokslus, nei susitvarkiau spintą. Nei knygos neperskaičiau. Na, lietuvių kalbos mokytoja ir vėl galės sakyti: „Nusivyliau tavimi, Virginija…”;D

Penktadienis. Kelyje pas Kristiną. Su šypsenom, dėl laukiančios nakties, ir dar dėl to, kad bulvės, kurias turėjome kasti, kažkaip savaime nusikasė pačios ;D
O pas ją visad gera. Arbatos gėrimas, kuris jau tapo turbūt tradicija.
- Kriste, nuveši į Vilnių mus? Mes tau užpilsim benzino ir dar navigacinę suveiksim.
- Gerai.
- Okay, tada dar ir nakvynę Vilniuj suveiksim ;D
Na taip, ji tikrai gan miela tokiomis akimirkomis ;D
O taip, nepamirškim, kad aš gan daug laiko praleidau aviečių krūmuose, ir vos ne vos, pavyko mane iš ten iškrapštyti:)
Ir vėl, pasikeitusi plaukų spalva. Ko, beje, tėvai visai nepastebėjo.
Kaljana, kuri truputį streikavo, bet vis tiek pradėjo prastumti vakarą.
Merginos, daugiau nie-ka-da su jumis nežiūrėsiu siaubekų. Totaliai baisu. Tiksliau šlykštu („Virdži, žiūrėk, žiūrėk, jai dabar pirštą nukirps“). Tiesa, su mažyčiais pamiegojimais, aš įveikiau tą filmą:)
Cituoju:
* „Mes abi tokio pat charakterio. kad apsikabinam šlangą ir niekam neduodam, tad pyksimės“ ;D
* „Palaukit, kažkur turiu ledinių vaikinų sąrašą.“
* „- Neišdykaukit.
- Neišdykausiu. Oj, tiksliau neišdykausim.“
* „O tegul jis tik pabando, tai iškart gaus ne, ką jau ką, o šį žodį sakyt moku“ ;D

Gera, kad vėl viskas prasideda. Visa veikla, visas lakstymas, visi rūpesčiai, visos linksmybės. To truputėlį trūko. Bet kaskart vis sunkiau, nes apninka mintys, jog nesugebėsiu. Visko per daug, o laiko per mažai. O dar, turėsiu mokytis. Ir gan rimtai.

Dabar, pro mano virtuvės langą jau tikrai nebesimato vien namų stogai ir medžiai. Stadione iškilo dar du milžiniški žibintai, kurie darko visą gamtovaizdį. Su tėte labai įtensyviai sekėm statybas per langą, tad nusprendėm, kad dabar turėsim labai kietą stadioną. Abejoju, kad leis mokinukų kojytėm trypti tą brangią dirbtinę žolytę:)
Tiek.

Ačiū tiems, kurie šias dienas buvo kartu:)*

Quo vadis? Vade mecum.

Keista diena. Visa ši savaitė keista. Pilna netikėtumų, siurprizų, kvailysčių. Ir kai pagalvoju, kad už kelių dienų, kaip gerutė vėl sėdėsiu mokyklos suole, ima baimė. Ir siaubas. Per šias dvi savaites, visas pasiryžimas, sukauptas dar prieš rugsėjo pirmąją, išgaravo. Ir dabar tik mintys, kad šiemet egzai jau, jau, jau….

Mintyse dar prisimenu antradienį, kai mūsų mieloji klasė, išsiruošė į žygį. Panemune. O aš, su savo baltaisiais, vos kelis kartus avėtais inkariukais. Po gan ekstremalaus žygio, bėgimo pakrante ir šokinėjo per balas, man sunku į juos pažvelgti. Garantuoju, kad jau nebeatgaus normalios spalvos..
O mes tada su Kriste, stovim pakelėj, susivėlę, pavargę, purvinos, basos ir su batais rankose, o mums kažkas dar sugeba papypinti ;D

Turbūt niekada nepamiršiu vakardienos kvailysčių. Žinau, kai kas mane nušaus už tai… ;D
Bet kaip visada gera susiversti pas Gre, sėdėti virtuvėje, visada toje pačioje vietoje, kalbėtis. Ir tik ten gimsta pačios genialiausios mintys:)
Pamenat mūsų ekstremalųjį „Eurovizijos“ žiūrėjimą? Kai, visos trys likom ant ledo su mūsų keptais čeburekais, ir likus trisdešimt minučių iki pradžios, mūsų kelionė tik prasidėjo ;D
Bet viskas tiesa, ir, tikrai nesigailim.
Na, nesakykit, bet topas buvo, kad palikau kaljanos pypkę;D

O šiandien pirmasis mano „Darom“ susirinkimas. Velnias, sunku įprasti būti vadove, visiems šypsotis ir su visais kalbėtis. Praeitais metais tai taip paprasta atrodė, šiemet – velniškai sunku. Norisi bėgti kuo toliau ;D
Aš iškęsiu. Tikiuosi. Reikia.

Ir… Kalnas naujos veiklos. Vėl. Ne, tikrai pati to neieškau. Per paskutines dvi dienas, ji susirado mane pati. Ir jeigu ryt sulauksiu skambučio, manau, teks pasakyti „Ne“. Reikia, nes jau dabar neįsivaizduoju kaip viską spėsiu. O juk reikia mokytis, reikia.

Nusimato 4 pakvaišę savaitgaliai, tad bent ramiai pasimėgausiu šiuo.

Gražių prisiminimų,
Virginija

Trys taškai.

Kaip gera, kad dar neužgriuvo mokslai. Kad dar galiu mėgautis laisvu laiku, kad galva dar neužimta mokykla ir įvairia veikla.

Ir ne esmė, kad mano tvarkaraštis klaikus. Kad 6 lietuvių kalbos, 4 istorijos (su kažkokia nežinoma klase), matematika be Kristinos, ir jokio automobilizmo (Matai, oj gausi už tai). Bet svarbiausia – anglų, pas Bolienę. Kas yra turbūt pats nerealiausias dalykas. Aš pas ją net petaką turėdama jausiuosi pati laimingiausia:)

O kiekviena diena, kažkuo įdomi. Kaip kaskart su Akvile ir Kriste susiverčiam pas mane žiūrėti filmų. Ir ne esmė, kad mama jau šnairuoja :)
Mano netikėta, bet labai skani investicija (atvarysim to daikto per laisvas pamokas).

Ir… Tas savaitgalis.
Kai norėjosi visą liūdesį nuskandinti.
Pamiršti. Pamiršti. Pamiršti.
Bet neišėjo. Kokia kvaila buvau, o die, kokia naivi…
Tikėjau, nors žinojau, kad neverta tikėti.
Kaltinau save, nors viskas buvo kitaip.
Tiesiog, tai skaudžiausia pripažinti pačiai sau.

O sekmadienį, patiko nustebinti Robertą, kuri ničnieko nežinojo :)
Emili, ačiū už palaikymą, ir kaip tarėmės, kitąmet ateisiu tavęs palaikyt ;)
Gintaryt, ačiū :) tavo palaikymas man visad buvo labai svarbus. Pamenu, kaip tu mane skatindavai, o paskui bardavai, kad skubėdama nerandu laiko sau. Tai viso to dalis.
Agnuže – sveikinu su naujomis pareigomis :))
Ir visad gera su tavimi ant laiptukų sėdėt, su vynu ir mėtom. O mes vėl blaškysimės Vilniuj :) Ne esmė, kad dar nieks neužpildyta, nieks nenuspręsta.
O šiemet lažybos bus? ;D

Šviesių dienų.

Žodis iš „D“ raidės

Prabėgo savaitė. Be galo trumpa savaitė. Pilna daugybės jausmų ir patyrimų, gražių akimirkų. Ir turbūt nekeisčiau to laiko, nė už ką!
O dabar viskas sumauta… Ir net keista tai sau sakyti. Sėdžiu, skaitau, klausau muzikos, ir po velnių, nekenčiu savęs, nekenčiu kažko kažko. Ir kartu nežinau ko. Kai būnu su draugais, viskas ramu, šypsausi, juokiuosi; bet namie viskas kitaip…
O kad žinočiau kas man darosi…

Vis dažniau pagalvoju, kad man trūksta to. Norėtųsi vėl skrajoti padebesiais kaip tada. Vėl klausytis tų dainų, viską prisiminti, vėl žiūrėti filmus, ir verkti… Galbūt man to ir reikia, išlieti visas emocijas. Jų per daug. O aš nežinomybėj…

Skaičiau knyga „12 dydis – ne stora“. Turbūt paaugliškas romaniūkštis, bet neatsilaikiau, norėjosi kažko, kas neapkrautų proto. Paskaičius knygą jaučiuosi laiminga, kad vis dar šiaip taip telpu į 8 dydžio kelnes. Bet gerai pagalvojus, net jei tektų naudoti 12 dydį, abejoju ar būčiau ta, kuri dėl to pergyvena. Būna dalykų, kurių nepastebiu ;D
Bet randu daugybė kitų trūkumų… Dabar kovoju su dideliu noru išsiverti auskarą, ir gal vėl grįžti prie blondiniškų laikų. Bet man patinka raudona. Parinka ryte atsikelti, įšliaužti į virtuvę ir gaut iš mamos bart, kad nesusišukavau.

Viskas per daug apsivertė aukštyn kojom. Kartais nesinori net minėti tų dalykų, kurie tai padarė. Atrodo, kad tik tariu žodį, o tai skamba lyg pagyra. Nenoriu to. Man to nereikia. Jaučiuosi negerai dėl visko. Tai ne man. Man labiau visad patiko būti užkulisiuose. Taip, tai pripažinimas. Bet tik tiek. Tik tiek man tai reiškia. Gal truputį daugiau.
Bet tai nesvarbu.

Atsiprašau savo trijų muškietininkų, kuriems pastarosiomis dienomis sunkiai sekėsi su manimi bendrauti. Tautvio, kurį turbūt išvesiu iš kantrybės tuoj.

Tikiu, kad viskas praeis.
Tik reikia laiko.

Suprasti tai.

Vasaros svajos.

Kelionė į aerouostą per visus vingiuotus keliukus 140 km/h greičiu, vėliau, vos vos spėjom į lėktuvą, prieš tai gal penkis kartus pašaukti per garsiakalbius. Jetau, viskas taip senai regis buvo :)

Tik išlipusi iš tos skraidandžios priemonės, supratau, kaip viso to buvau pasiilgus. Netgi to jausmo, kai išlipi ir į tave pūstelį šaltas vėjas.

Savo airišką šeimyną išvydau daug anksčiau nei tikėjausi. Tiek sesė, tiek Nauris buvo sakę, kad mus parsiveš Sieras. O tik įeinu į laukiamąją salę, dairausi, ir net sustoju apstulbusi: ten Rita, su tokia šukuosena, kur paskutinį kartą buvo gal prieš penkerius metus ir du manieji velniūkščiai – tokie dideli. Pro kažką pralėkiau net nepasisveikinusi - greičiau apkabinti ir išbarti sesę. Kelionė namo buvo nerealiai ilga. Rita kaip visad sumaišė kelius, tad taip mažytį ratą prasukom pro Dubliną.
Pirmoji savaitė labai greit prabėgo. Teko apsiprasti su mintimi, jog su vaikučiais teks būti vienai. Bet kitaip negu sesė, nesijaudinau dėl to. Mokausi būti bloga teta ir velnių kai reikia duodu :)

Mano kambaryje visad buvo chaosas. Po grindis išmėtytos kaladėlės, kampe sukuistas lagaminas – spinta (dažniausiai dėl netvarkos nieko nerasdavau), krūva žurnalų, laukiančių kada juos perskaitysiu, o ant didelės lovos amžinai viskas suversta: plaukų džiovintuvas, plaukų lakas, kremas, pakrovėjas, diktofonas ir mp3, kurį laiką ten glaudėsi nešiojamas kompiuteris ir keletas blokų cigarečių. O dar ten tilpdavau ir aš :)

Gera vakare atsisėsti ant palangės, atsidaryti langą ir besiklausant muzikos gerti karštą arbatą. Toje prieblandoje su savo mintimis... Viskas taip tolima atrodė, buvo sunku pagalvoti, kad kai grįšiu viskas bus kitaip, būsiu daug netekusi, bet dar daugiau gavusi, tik nežinia, ar sugebėsiu suteiktomis galimybėm pasinaudoti. Truputį baisu pagalvoti apie ateitį. O galvoje vien mintys, ar sugebėsiu, ar man pavyks??

Gera nuo visko pailsėti ir pabėgti. Pamiršti daugelį dalykų. Dabar taip gera gyventi be tų tolimų rūpesčių, be tų kvailų prisiminimų, Nors kartais abejonės aplanko ir imu galvoti, kad būna momentų, kaip kvailai esu pasielgusi. Niekas nebepasikeis. Gal ir gerai.
Aj, čia bėdos mane persekioja :) be to, kad pamečiau savo ežio kortelę kažkur, matau tik viena akim, nes vienas lęšis suplyšo, dar ir akinius sudaužiau. Kai sekasi, tai tikrai sekasi :)

Visas tas laikas, prabėgo pernelyg greitai.
Nors, nebuvo nieko ypatingo – man tai nepaprasta. Dievinu tas akimirkas, kai susėsdavome su sese ir kalbėdavome, kai ji pasakodavo apie savo darbą ir įvairius kylančius ten kuriozus, kai 23h eidavome valgyti savo pietų ir po to vos vos užsitysdavom į antrą aukštą, į lovas. Kaip su Humberto žiūrėdavome filmus, kaip per kiekvienas futbolo rungtynes, kai tik Man Utd padarydavo klaidą, jis rėkdavo: „Virdžinija, tu tai privalai pamatyti“. Et, pykau tada, bet taip gera prisiminti. O su kuo dabar žiūrėsiu futbolą…?
Net vaikučių zyzimo truks… Konorėlio, su savais kaprizais ir Adomėlio, šnekančio vis dar nesuprantama žmonių rasei kalba, bet nerealiai gražiai sakančiam „I love you“ (jo kalba, kažkas panašaus į a-uuuuū).

Išvykau, lijo. Grįžau čia – lija. Ir viskas taip keista, bet miela. Jau pripratau. Čia vėl mano namai.
Gera buvo, tomis akimirkomis, kai išdygau prieš Akvilės duris, matyti jos sumišimą. Šiaip ar taip, patinka daryti staigmenas :)
O Kristina… stovėjo 5 minutes, ir išvien: “Kaip tu galėjai, ką kaip, kur.. kas atsitiko?”. O aš besijuokianti: “Tai net nepasakysi, kaip pasiilgai?”. Manosios!
Jūs net neįsivaizduojate, kaip man trūko jūsų šį laiką. Nors ir trumpi mūsų pokalbiai visad suteikdavo tiek džiaugsmo.
O šios kelios dienos… Pilnos visko. Daugybės veidų, kurių taip pasiilgus buvau. Jų nuotykių. Jų šypsenų. Nustebimo.
Ir aš džiaugiuos… Pagalvojau, kad man dabar sekasi… Tikrai. Darysiu tai, ką norėjau visada daryti. Turiu daug planų. Imu po truputį juos įgyvendinti.
Ir net baisusis pokalbis su Mantu, kai galvojau jis pasakys “Sorry…” baigėsi visai gerai. Ir dar tas filmavimas… Eina sau… Prisiekiau po šiandien, kad niekad nebūsiu modeliu, aktore ar kažkuo panašiu. Ir mano interviu, tragiškas. Žinau, pusė minčių ten net ne mano. O kai sumontuos, atrodys, kad aš kažkokia pasipūtėlė.

Bus kaip bus. Džiaugiuos dėl to. Mažyčių pragiedrulių mano apsiniaukusiame danguje.

Daug liko atmintyje. Be galo daug. Bet pasiliksiu visa tai sau, paskutinei tokiai vasarai.

Šiek tiek pasikeitusi, bet ta pati -
Virginija.

Žalia pienių pieva…

Šis laikas buvo pats geriausias. Tikrai. Niekada nepamiršiu 2009-tųjų pavasario ir šios trumpos vasaros čia. Visi nauji veidai, kurie įsiveržė į mano pasaulėlį ir tapo mažyte jo dalimi, visos šypsenos ir nepaprastas laikas kartu. Ačiū Jums mielieji, kurie buvote šalia, kurie net patys nežinodami to, man davė daugiau nei gali numanyti.

Vakar buvo gera. Kaip ir šiandien. Tie patys brangiausi veidai (nors ne visi buvo šalia), juokas ir dar kartą juokas. Dar niekada nebuvo taip gera ir linksma žaidžiant anti-monopolį, kažkokį bučiuoklį, ar ką ten, bei geriant arbatą. [Mano galvoj dar dabar duobutė yra, o ant kojų tiek mėlynių, kad sunku suskaičiuoti… oj oj ;D)
O šiandien, visa valanda praleista veltui su Auguste ir Liutauru, naujo eina n* vakarėlio planavimas, kuris man jau dabar atrodo baisiai ;D
Ir keturi atsisveikinimai su Emiliu. Tą pačią dieną.
Ir atsisveikinimas su Ja. Stovėjau apsikabinus ją taip stipriai, bet paleidau. Nes žinojau, kad dar truputis ir imsiu verkti.

Pirmą kartą gaila išvažiuoti. Bet noriu ten. Kai kalbu su sese, kaskart įsivaizduoju tą mūsų laiką kartu, pokalbius atsisėdus ant sofos arba išėjus į kiemą su kavos puodeliu, pasivažinėjimus. Arba kai ji dar prieš 7h ryto ateina manęs prikelti ir sėdi ant lovos krašto ir mes kalbamės. Kaip Konoriukas man neatsikėlus nuo ankstyvo ryto stovi apačioj ir daužydamas vartelius mane šaukia. Jetau, kaip keista pagalvoti, kad jau ryt visa tai turėsiu vėl. Bet čia palieku begalo daug. Atleiskit, žinau, kad patys brangiausi, supras mane.

Will you catch me when I fall?
From the highest heights of all?

Ei, visi brangiausi prisiminimai išliks mintyse: Akvilė, Kristina, Greta, Augustė, Emilis, Greta Marija, Vytas, Vinga, Dovilė, Ramūnas, Dominyka, Nikolajus, Gabrielė, Kęstas, Ignas, Agnužė, Virginijus ir Gintarė – tai Jūs suteikėt man pačių gražiausių akimirkų. Pasiilgsiu gi ;)*

Ir… Niekada nepamiršiu tų akimirkų. Kaip gera būdavo gulėti žalioje pievoje. Jausti gaivų žolės kvapą, matyti mėlyną dangų ir girdėti muzikos garsus. Tai mano žalia pienių pieva…

Spalvoti linkėjimai,
Virginija.

[Atika – Po visko.mp3]
[ Placebo – Running up that hill.mp3]

Amat Victoria curam

Pirmadienį, vos pakėlusi galvą nuo pagalvės griebiu telefoną ir rašau Augei, jog niekur tokiu oru neisiu. Lietus pila kaip iš kibiro, o ji sumanė, jog kažkur 8h ryto tystumėmės :) tiesa, šiek tiek vėliau, ji mane vis tiek išvertė iš lovos ir liepė atsitysti iki centro.
Buvo smagu eiti sveikinti Gretos. Aišku, tokios didelės staigmenos jai nepadarėm, nes Augė truputį išsikalbėjo, bet manau bent šiek tiek ją pradžiuginom ;)
Tokia visa ir diena… Paskutinysis tarybos posėdis, nesigavusi konferencija, tada interviu, kavinėj su Greta ir kitais (ačiū, jaučiuosi tada tave apvalgiusi ;D), vėliau – pasisėdėjimas parke.

Jonines švęsti sumanėme vos ne paskutinę akimirką. Susivertėm pas Augę ir nuvarėm su visa manta (maistas, miegmaišis ir kitos išgyvenimui skirtos priemonės)į mūsų buveinę. Visą naktį – Alias, gitaros muzika (kas buvo nerealu!), pokalbiai, daug juoko. Beje, mieloji, ta tavo daina tikrai nereali. Buvo nepaprasta gulėti ir klausytis jos. Nerealiai graži :)
Ėjimas žemuogiauti pasišviečiant žvake, arba nedidelė išvyka ant Ąžuoliuko kalno, bėgant tiesiai per tas aukštas žoles. Batai turbūt po to jau nebeatsigaus, bet pamatyti naktinį Alytų – tikrai buvo verta. Mane kaskart žavi tokie maži, bet paprasti dalykai.
Kai grįžom, išvertėm Augustę su Dovile iš miegmaišių ir patys įsikūrėm.
5h ryto, jau totaliai buvau pavargus nuo sėdėjimo ant betono ir nieko neveikimo.
Turbūt niekad nepamiršiu, kai snaudžiu, o Augustė pradeda rėkt „policija!“ ir dar niekad taip greit turbūt nebuvau susipakavusi visų savo daiktų. Laimei, mums pavyko nepastebėtoms pabėgti, bet kiek adrenalino gavom!!

Įsikūrėm virtuvėj, po mažyčių pusryčių ir arbatos puodelio, nusprendėme dar pažaisti Alias. Greta, labai patogiai įsikūrusi ant suolo, deja, prie mūsų neprisijungė. Dar po valandos, kai teko vėl gėdingai pralaimėti, nusprendėme atsigulti į normalią lovą. Ir tada jau buvo nė motais, kad kojos kyšo kokiu pusmetriu, kad visos keturios vos ne susispaudusios gulėjom. Bet taip buvo minkšta ir gera, kad net akių nesinorėjo atplėšti vėliau.

Didelis dėkui, visiems ten buvusiems: Augustei, Gretai, Dovilei, Aušrinei ir Liutaurui. Bei Emiliui, kuris turėjo būt, bet nebuvo. Bet labai intensyviai pranešinėjo savo nuotykius ir bėdavones dėl kortų sms pagalba.

Keletas prisiminimų:
* „Kas jau kas, o Liutauras tai tikrai pribrido”;
* „O, čia kaimyno tvora“;
* Mėnuleigis;
* Erelio vaikas – paukštelis;
* Taiso automobilius – santechnikas;
* Vaškinės Anzelmo Matučio figūros;
* Mažiukas meee…. ;
* Šernas ;D
* Kalėdų senelio briedžiai;
* „Turi du galus? - hermafroditas“;
* „Greta, miegok…“

[ Arbata – Tegul pasaulis eina po velnių.mp3 ]

Novus rex, nova lex

Visą laiką gyvenau. Nemačiau to, kas yra šalia. Šypsodavausi. Ir nesvarbu, kad ta šypsena dirbtina.

Kartais būna, apninka tokios liūdnos mintys. Kad gal einu ne tuo keliu, darau ne tai, ką turėčiau. Bet visą šį laiką, buvau tokia laiminga. Nepaisant, tokių trumpų apmąstymų akimirkų, kaip ši.

Truputis liūdesio ir ašarų.
Šypsenos ir juokas.
Kodėl iki šių dviejų priešingybių tik vienas žingsnis?
Kaskart kažkas verčia abejoti. Pačia savimi, aplinkiniais.
Verčia gailėtis, dėl to, kas galėjo būti, bet ko nebuvo. Kam buvau truputį per daug shy, kad žengčiau žingsnį pirmyn.
Todėl, matyt, žengiu atgal.

Dabar labiausiai norisi miego, bet žinau, jog ši naktis bus nepaprastai ilga.
Galėčiau sustoti, bet to nedarau.

Žinau, tai kažkas beprotiško.
Bet noriu.

Nemo nascitur doctus

 Vasara!!!
Išsvajotoji vasara ir visi jos teikiami džiaugsmai.

Jau gan vėlu, o aš kaip ir turėčiau gulėti lovoje, nes esu pavargus nerealiai. Bet sėdžiu, laukiu kol baigsis siųstis dar vienas filmas. Ką tik pažiūrėjau „Viki Kristina Barcelona“ ir vis dar pilna emocijų. Įdomus filmas. Alenui dedu didelį pliusą, kad moka chaosą paversti žavinčiu dalyku. Dar ir dabar galvoju apie visas ten užslėptas mintis. 

Daug įvyko mano pasaulėlyje. Pernelyg daug.
Trečiadienis. Nutyliu apie visus nemalonius dalykus. Gera buvo vakare pas Kristiną su ja ir Akvile skandinti liūdesį pačių gamintame kekse, leduose, Santa Liucijoj ir skaniam mėtiniam dalyke. Nepaprasta… Tik su jumis, mielosios, jaučiuosi gerai. Mūsų filmai, pokalbiai, žvilgsniai, juokas – viskas taip nerealu. Ir trumpą akimirką pamiršau viską ir gyvenau tuo laiku.
O pamenat, kokia graži buvo naktis? Rūkas, o tolumoje šviesa…
Ir rytas, po sunkios nakties, su trupučiu miego, bet pradėtas su šypsena :)

Pasibaigė mokykla. Keista net. Pusmečiai, nors ne tokie žavintys, bet gan pakenčiami. Keista bus gyventi be visos tos rutinos. Keista, kai nueini į biblioteką knygų, lapo viršuje matai parašyta 12C, ir pagalvoji, kur prabėgo tas laikas? Tik vienas žingsnis iki kažko. Kažko naujo.
Tai paskutinė Mūsų mokyklinė vasara.

Vakar buvo gera gulėti pas Akvilę pievoje ir klausytis muzikos. Jausti saulės spindulius, vėją, matyti dangų, girdėti mūsų muziką. Jausti ją šalia. Daryti daug kvailysčių.
Bet dėl to, tai ir yra brangu. Per visas kvailystes ir šėliones, smagu, kad galime mėgautis tomis paprastomis akimirkomis. :*

Grįžo brolis. Taip netikėtai. Atsirado prieš mūsų duris, bet buvo smagu jį pamatyti. Aš kaskart vis stebiuosi mūsų bendravimu, bet be galo jį myliu.
Atvežė lagaminą. O tai dar vienas priminimas, kad nedaug laiko liko.
Šįryt, kai susibariau su tėte ir deja, teko atsisakyti kelionės į Lenkiją (o die, kaip norėjau… iki paskutinės akimirkos norėjosi šokti ir lėkti, bet, bet…) pagalvojau, kad noriu, kad greičiau šis laikas prabėgtų. Greičiau iš čia dingti. Reikia pailsėti nuo visų. Kai būsiu ten, turėsiu daug laiko, daug naktų, savom mintim. Manau, tada viskas susidėlios ir bus daug ramiau. Pailsėsiu pati nuo savęs. Susivoksiu, kad esu, kur einu ir ką turiu daryti.

Paskutinis šeštadienio vakaras. Nors ir truputį gailėjausi dukart Vytui pasakiusi „ne“, gal ir gerai, kad niekur nėjau.
Žinau, kad per šią savaitę dar bus šėlionių… :)

[Prisiminimams – lietus barbenantis į automobilio stogą ir radijas dideliu garsu: Skirmantė – Sparnai tavo sielai.mp3]

„Alytus - tai mes!“

Taip taip, štai ir didžioji, ir taip ilgai laukta mūsų miesto šventė .
Nors šiandien dar tik sekmadienis, penktadienis atrodo buvo taip senai... Bet viską labai smagu ir gera prisiminti. Su šypsena :))

Gaila, kad šiemet negalėjau iš šono stebėti eisenos, manau tikrai buvo gan įspūdinga. Taryba su savo geltonaisiais marškinėliais (manieji M dydžio, tai eina sau, kai su suknele jaučiausi ;D) smailais, ir balionais. Neskaitant to, kad iš pradžių bandė skanduoti „AMMT“, manau viskas gan šauniai pavyko :)
ALJ irgi neblogai pasirengė. Apsireiškė kažkokie želiniai atstovai iš Vilniaus, kurie atvežė vėliavą ir ėjo kartu eisenoj. Iš Drungės sukurto himno, beliko vos 2 eilutės, kurias turėjo skanduoti. Deja, pasirodo nelabai girdėjosi jų. Turbūt dėl to, kad prieš juos važiavo „Energy Festival“ ir užgožė savo leidžiama muzika ;)
Visi susirinko į VA paskutiniam susirinkimui. Atsiėmėm korteles ir marškinėlius (užsisakiau S dydį, tai kol atėjau, buvo likę tik M, tai kokią valandą piktu žvilgsniu visus šaudžiau), atklausėm Jono kalbos ir išskubėjom su darbais į rotušę.
Smagu, kad viskas su herbu pavyko. Turim didžiausią Lietuvoje Alytaus herbą iš sausainių! Ieva tai nerealiai jaudinosi, bet svarbu - viskas gerai. Aišku, su dalijimu buvo daugybė linksmų akimirkų, nes dar ten atlupti juos, nebuvo taip lengva, kaip atrodo ;D Apsaugininkai piktais žvilgsniais apšaudė, kai kažkas sumanė pažaisti karą. Bet, skanu skanu buvo ;))

Regis turėjau per šventę persiplėšti, nes buvau prižadėjus susitikti su Vinga, Greta ir Auguste, kurios visos stovėjo atskiromis grupelėmis ir niekaip nenorėjo palikti savų vietų. Tai taip visą vakarą, tai vienur , tai kitur. Neskaitant lakstymo pasižmonėti pas kitus organizatorius ar į užkulisius.
Gretut, gaila, kad tiek mažai laiko galėjau tau skirti. Žinau, tai vienos iš paskutinių mūsų akimirkų kartu. Mes atsigriebsime. Gal jau ne dabar, bet dar turėsim daug naktų su Santa Liucia ir mūsų pokalbiais.

Vidurnaktį – himnas scenoje. Stoviu, ir galvoju, kad nebepamenu himno žodžių ;D bet tik užgrojus muzikai „atmintis grįžo“. Turbūt pirmą kartą stovėjau taip ramiai, nes kai šaudo fejerverkus tai stengiuosi užsidengti ausis. Ir tada buvo labai džiugu žiūrėti į visą tą minią žmonių. Jų šypsenas. Man pačiai, koncertas buvo 110 procentų geresnis nei tikėjausi. Džiugu, kad galėjau būti mažytė dalimi to.

Po vidurnakčio visi susivertėm į VA. Padainavom su Leškevičiumi, atidarėm savo Santa Liucią ir šiaip, gan linksmai pasisėdėjome ;)
Buvo smagu atsisėsti lauke su Greta ir kalbėti. Ar sakiau, koks nerealus žmogutis tu man esi? Žinau, kad tada jau mūsų kalba išėjo ne į tą pusę, kur reikėjo. Bet ačiū tau labai :)*
Buvo smagu sėdėti paskui visoms trims viršuje, tipo mažai matomoje vietoje. Aišku, smagiausia, kai sulaukiam pašaipų, kad geriam iš butelio, paskui, kad iš puoduko. Niekuo neįtiksi žmonėms. Nepastebėjau kaip tas laikas ir pralėkė.
Ej, merginos, smagu buvo su jumis pašokti!
Regis, ne veltui atsisakėm „Boružėlių keršto“ ;D Kad ir skaudančiomis kojomis, visai linksmai, sakyčiau, mes ir pagal Ciciną pasišokom. Jei Augustė ryte nebūtų priminus, mūsų linksmus paslydimus būčiau užmiršus ;D

Kai pagaliau pavyko išjudinti Augustę (nerealioji tu, sakiau, bet dar turbūt milijoną kartų teks pakartot) patraukėm namo. Einam, jau taip nemažai prašvitę, žmonės į darbus eina, rotušės aikštę tvarko, o mes dar tik namo tysiamės. Kažkaip bebaimės buvom, tai nesukom aplinkui, tiesiu keliu per mišką. Einu, ir galvoju ką tėvai pasakys, juk sakiau grįšiu gal kokią 2h. Prie namų jau, kad jų neprižadint, teko lipti per tvorą. Labai bijojau dėl Augės, nes ji taip įdomiai lipo per tvorą, kad galvojau atgal vošis ;D
Ryte, abi vos akis prasikrapštėm. Pažvelgiam viena į kitą, bandom kažką sakyt, bet irgi mažai kas išeina (šiandien iš vis mažai beprašneku…). Paskui karštos kavos puodukas, kuklučiai pusryčiai ir išskubėjom į organizacijų mugę.

Ateinam, o ten gal 4 žmonės. Taip, liiiiiinksmai. Bandžiau visiems skambinėti, tai vos keturi sugebėjo atsiliepti, visi kiti turbūt begalo užimti. Dingo ir bet koks entuziazmas kažką daryti, norėjosi tik kuo greičiau iš ten lėkti. Na, pažaidėm Twister’į, išdalinom Vytauto bilietus ir išdūmėm pas Augę. Ačiū, brangioji, už pietus. Ir jei ką, tai visą kaltę suversk Monikai ;D
Paskui, labai linksmai teko pėstute parsitysti namo. Pėstute. Jau prie tilto kojos krito, tai iki namų galima sakyt vos vos šliaužėm.
Tėtė labai nusistebėjo, kai pasakiau, kad vakarą praleisiu namie ir niekur neisiu. Reikėjo ramybės. Tvarkiausi ir visą laiką skyriau apmąstymams. Tomis akimirkomis man būna labai sunku, bet tai padeda. Pažvelgiu į visą situaciją iš šalies, svarstau, karpau, klijuoju. Kaskart tenka priimti kokį nors skaudų sprendimą. Bet taip turbūt tik geriau.

Gaila, kad šiandienos planus, apsilankyti akustinėjimuose, sugadino lietus. Ryte tokia užsivedusi buvau, o kai tik iškišau nosį į lauką, teko žiauriai nusivilti. Brrr…
Bet, paskyriau dieną filmams. Pagaliau pažiūrėjau „Įvartį“, kuris pasirodė esantis tikrai toks geras, kaip pasakojo. Jausmingas.

Tai gal tiek šįkart. Neišblėstantys prisiminimai iš Miesto dienų :)*
Ačiū, ten buvusiems:)*

[Bon Jovi - It's my life.mp3]

Ser, querer, saber, salir...

Kompiuteris paskutiniu metu toks greitas, kad kantrybė, kurios paskutiniu metu ir taip mažai, senka nepastebimai. Laimei, neturiu kažkokių agresyvių savybių, nes kažkam kažkas galėtų baigtis nekaip... ;D

Be to, kad turiu dvi, mažytes žaizdas ant veido, juodus paakius, skaudančią gerklę, ir šiaip jaučiuosi nelabai fainiai, galima sakyti, kad laikausi gan gerai.
Atskaitom dar rūpesčius dėl mokslų ir pusmečių, kurie artėja artėja, o aš vis dar neįsilieju į mokymosi rutiną. Ryt ispanų ir lotynų, pirmadienį lietuvių ir biologija... Hm, žavumėlis ;D

Oooh, savaitgalis :)
Ilgai lauktos miesto dienos ir tiek daug ką pamatyti, su daug kuo susitikti...
Laukiu, nes daugelį žmogučių pamatysiu po ilgo nesimatymo laiko. Daugelį pamatysiu paskutinį kart.
Paskutinis pasisėdėjimas su Greta (kuri šiandien šokiravo mus pasikeitusia plaukų spalva. Nesąmonė, dabar aš vienintelė blondinė;p).
Šokiai, šokiai, šokiai.... Noriu, laukiu. Žinau, kad ir skaudančiomis kojomis ar iš paskutinių jėgų - šoksim.
Ir tikiu, kad bus daug linksmų kuriozų :)
Nebūtų tai MŪSŲ miesto dienos... :D

See you tomorrow :)*

Nespalvota.

Jaukiai įsisupusi į savo gėlėtąjį chalatą, aplink degant žvakėms ir ant lūpų jaučiant dar karštos kavos skonį, klausausi tos nerealiosios dainos... Ech, kartais taip gera nuvyti visas pašalines mintis tolyn ir galvoti tik apie šią akimirką. Nors trumpam...

Vasara...!
Ar matai? Ar jauti?
O viduje taip šalta ir nyku.
Nors deganti žvakė turėtų sušildyti.
Nors kita vertus, viduje tiek jausmų, kad kartais net nesusigaudau, kas ir kaip.
Esu...

Pilna galva rūpesčių, o aš neskubu. Ryt turiu labai rimtą interviu, kurio tai jau tikrai reiktų labai bijoti. Ir deja, Manto nebus šalia. Jau po pirmojo karto norėjau, kad kas padėtų tą emocinį jaudulį numušti ir palaikytų. O dabar tik dar sunkiau... Ledinis pašnekovo balsas, bent jau per telefoną, nieko gero nežadėjo.

Miesto dienos, miesto dienos, miesto dienos...
Jetau, kaip jos greit atėjo....
Žinau, viskas bus gerai.
Tie visi žmogučiai nerealūs ir padarys viską, ką tik gali.
Šypsosiuosi, nes norėsiu tai daryti.

Kasdien, vis daugiau žmogučių priverčia mane šypsotis. Smagu, bent trumpam pamatyti juos ir pajausti tą laimę, kurią jie dovanoja.
Ačiū Jums :)*
Neskubu gyventi, bet laikas bėga.
Žinau, kad viskas po kelių mėnesių bus kitaip. Tad stengsiuosi kuo daugiau išnaudoti viską ir semtis tas džiugias akimirkas rieškutėmis.

[Greta D., kaip sakei, pati seksualiausia daina pasaulyje, kurią taip gera klausytis tamsoje ir tyloje - Here in my room.mp3 :)*]

Paskutinįsyk - pavasaris.

Paskutinė diena.
Nežinau ar kas pasikeis. Gal tik tai, kad ryt pagal mintį, turėtų tapti daug daug šilčiau, nes juk - vasara.
Kažkodėl, po birželio 1-osios ir mokslai tampa nebe tokie svarbūs. O aš tik įsivažiuoju.. ;D
Bet žinau, kad saulutė labiau nei, bet kada kvies į parką. O taip senai ten buvau... Gal ir norėčiau pasisėdėti su visais, kaip seniau.

Jau senai sakiau, kad šį savaitgalį sėdėsiu namie. Nes dar kažkada anksčiau pasižadėjau tėtei.
Spėkit, ar taip buvo? Nea... :D
Šeštadienį su Agnute suplanavom susitikti. Penktadienį jį pasiklausė visokių liūdnų dainelių (kaip kad George Michael - Careles Whisper, kuri man kažkada, irgi sunkiu laikotarpiu, labai patiko) ir pagalvojo, kad reiktų mum susitikti pašnekėti.
Tad kol šeštadienį po piet aš išsiruošiau, saulutė pasislėpė ir prapliupo lietus. Buvo smagu bėgte iki „Poro“ ir galvoti, ką dabar darysim?
Laimei, lietus aprimo, ir mudvi su nemažoku buteliu vyno ir cigarečių pokeliu patraukėm ant laiptukų. Sėdėjom, kalbėjom... Tada pagalvojau, kaip nerealu yra, kad pažįstu tokį žmogutį kaip ji. Buvau pamiršus, kaip gera su ja kalbėtis, nes žinau, kad jis supras mane. Buvau pamiršus, kiek gero ji man yra davusi. Ačiū Tau :)*

O šiandien... O močiutė išvažiavo!
Neįsisvaiduojat koks geras jausmas, grįžtu namo, o mano kambarys tuščias. Pagaliau galėsiu užsidaryti duris ir būti savo pasaulėlyje. Miegoti savo lovoj. Deginti žvakes. Žinau, kad net muzika skambės jaukiau ten... Norisi pakeisti visas nuotraukas rėmeliuose, bet pagalvojau, kad neturiu foto su tais žmogučiais, kuriuos noriu ten kaskart išvysti.
Beje, tiems, kam kažkada minėjau, kelsim sugrįžtuves!

Ačiū, Kristut, už šiandien. Kad nieko neklausinėjai, kai pasakiau važiuojam, kad nieko neklausei ir paskui, nors žinau, kad tavo ta šypsenėlė daug reiškė. Beje, mokaisi ir lėkti ant 100km/h buvo nuostabu ;))
O ten, buvau tikrai kvailė. Kažkur dingo mano komunikaciniai sugebėjimai.
Gal dar turėsiu galimybę viską pakeisti?
Bus matyt.
Gera buvo gulėti žolėje ir jausti pavasarį. Paskutinį syk. Žalios žolės kvapą. Mūsų pokalbius. Tolumoje tą žmogutį, kuris kartais nusišypsodavo. Ramią muziką. Ir matyti plaukiantį dangų.
[Juk sakiau, kad daugiau neištversiu graiko eurovizinės dainos;p]

Labai labai atsiprašau Dovilyt, kad taip gavosi. Atsigriebsim trečiadienį. Taip?:))

Ir manoji, kur be telefono kelintą dieną sėdi - kas be tavęs man "labanakt" rašys?:)*

Tai tiek.
Paskutiniai pavasariški linkėjimai nuo Virginijos :)*

Let me dream... !

Šiandien ryte, vos tik išsiritus man iš patalų, sulaukiu Kristinos skambučio:
- Viena namie?
- Taip (neskaitom močiutės).
- Ateinu tuoj.

Tas jos „tuoj“, buvo skambutis į duris už 2min, o aš visame gražume su rankšluosčiu ant galvos ir gėlėtu chalatu. Parašiusi sms, kad tegul jau ir palaukia už durų, bent apsirengt spėjau. Atrakinu duris, ta sėdi ant siuoliuko, pusryčiauja (kaip visad nespėjo namie) ir rėžia: „Atrodai kaip po audringos nakties“. Ačiū, brangut, tu visad buvai labai supratinga ir gailestinga ;D*

Kažkokia šiandien kontrastų diena. Tai aš lakstau, tai sėdžiu namie, kaip rami, gera mergaitė. Tai šypsausi ir juokiuosi, tai - verkiu. Pastarąją emociją iššaukė daina, kurią turbūt reiks trint, nes tiek prisiminimų, o viskas žudo, graužia iš vidaus.

Ačiū, Gintaryt, kad šiandien mane išbarei. Turbūt reikėjo man to. Pažadu, nuo kitų metų pasitaisysiu ir skirsiu daugiau dėmesio mokslams. Tau nerealiausias dėkui, už tai, kad šį visą laiką supratai mane, palaikei ir spyrei į priekį :)*

Ir... Graži diena. 27. Jau keli mėnesiai, po siautulingojo 18-tojo. Ir nuo dabar, iki tos dienos jau skaičiuosis ne mėnesiai, bet dienos... Kaip sakiau - kontrastų diena.

[Bush - Glycerine.mp3 - (dėkui, kad pasakei „Nesisiųsk“;p).]

Pavasari, kur tu?

Taip netyčiom, beieškant istorijos vadovėlio, akys užkliuvo už raudono nagų lako buteliuko.
Tada prisiminiau, kaip pasiilgau šios spalvos :)
Ir šiaip, raudona spalva kažkodėl man priminė Kristinos Kalėdinę dovanėlę. Aišku, jos nuo tada dar kažkaip nesinori judinti, bet kadangi vis labiau artėja močiutės išvažiavimas (pagaliau! - tiek laisvo ploto, ir tiek planųų..) pagalvoju, kad reikės kažkaip tą dovanėlę paslėpti giliau. Dėl visa ko. Aišku, laiškelį pasiliksiu, šokoladiniais dalykais atsikratysiu, o raudonus kur nors nukišiu. Kas dar? :D manau nesupyksi brangioji, juk taip?:)
Ir šiaip, prisiminus, labai džiaugiuosi, kad gimtadienio proga gavau kažką normalaus :) iki paskutinės akimirkos taip bijojau, taip, galvojau jau rimtai nupirkot ten tas knygas, kur žadėjot su Povilu (n-18, fu fu fu) :D
Kodėl viskas taip senai buvo? Nepastebiu daug dalykų, kurie dedasi aplik mane. Galiu prisiekt, kad dar praeitą savaitę žydėjo obelys. Dabar jų baltų lapų jau nebėra... Dingo, o aš nepastebėjau... Regis tiek daug dalykų plaukia pro mane, o aš jų nematau. Stabdykit mane ir sakykit. Kad atsibusčiau. Kad pamatyčiau.

Mano dienos - su geltonąja KET knygute rankose. Vakar išeidama iš automobilizmo klasės, po valandos prie kompo, galima sakyti nemačiau nieko aplink, vaizdas liejosi. Neįsivaizduoju kaip parėjau namo. Ir dar ta kvaila nuotaika, kai pamatai raudonus skaičiukus vis, nors reik žalių...
Mokysiuosi. Mokausi. Nes bus kitaip šakės. Negaliu nuvilti tėtės. Ir taip jo žvilgsnis, kai pasakau, kad vėl kur išlekiu, būna nepakeliamas. Kartais norisi sėdėt namuose vien dėl to, kad jis žinotų, kad man viskas gerai. Kad nesijausčiau kalta.
Bet kita vertus... Artėja savaitgalis, o aš su siaubu pagalvoju, jog jį praleisiu namie. Manau, ką nors sugalvosiu, eisim kur pasivaikščiot, arbatos. Su kuo nors. Rasiu. Nes kitaip išprotėsiu besėdėdama vien namuose.

Nuo ryt viskas skaičiuosis dienomis, jau nebe mėnesiais. Ar laukiu?
Gal tiesiog pasiilgstu to. Nekenčiu tokių apsisprendimų.
Ot, kad būtų lengviau minti savo gyvenimo kelią.
Kadanors...

Būti ar nebūti?

Penktadienis.
Atšaukta sporto diena (į kurią ir taip nebūčiau ėjusi), interviu, kurio velniškai bijojau, bet praėjo labai šauniai. Tada - pas Augustę. Važiuojant iki jos, bandžiau papasakoti tėtei, kad šį vakarą draugės gimtadienis, tai susinervinęs net susimėtė bevažiuojant.
Augustė, kaip visad - didžioji ekstremalė, su kalnu pudros bandė užmaskuoti savo nuotykių pasekmes.
Taip jaukiai pasisėdėjome, pasikalbėjome. Mūsų teorija (o gal jos?), kad draugai reikalingi tik dėl naudos, buvo panaudota tikslingai. Ačiū mieloji už labai skanius pietus (vienintelį tos dienos mano maistą iki dešrelių). Kokia tau nauda iš manęs dar nepagaunu, bet kai nuspręsi, pranešk.

Ohoo, taip ilgai lauktas mūsų vakarėlis :) po truputį visi įsikūrėm, aišku, laukėm Augustės, kuri taip kukliai vėlavo ir svarbiausia, su visais valgomais ir geriamais dalykais.
Turbūt pats skaniausias maistas ir bebuvo ryžiai (pirmą kartą mano virti) ir mišrainę, kurią Vilius labai inirtingai pusantros valandos gamino ir vien šis faktas nemirtingas.
Dresscode - panelėms sijonai (o die, tokio daikto nežinia kiek metų nenešiojus, sunku ir keista buvo), vakinams - marškiniai. Vilius grasino, kad už nesilaikymą bus baudos, bet kai neištvėrė ir pasakė, kas būtų buvę, tai vos negavo į galvą.Tik žodžiai - balta varna. Žavu ;D
Ryte ant pėdkelnių radau tris skyles. Kokiu būdu jos ten atsidūrė ir kaip - neįsivaizduoju :D

O, buvo toks gan įdomus nutikimas. Atvažiuoja Petras su draugais ir visi susipažindinam. Toks vienas vaikinukas, iš toli žiūrint, toks matytas, toks, bet galvoju, kad negali būti. Paskui prieina, tiesia ranką, sako vardą, aš pasakau savąjį ir tas iškart atsiminė. O gi čia senasis Karolis :) kaip keista susitikti po šitiekos metų (spėju kokių 4, bet čia baisiai daug.. ;D).
Turbūt visko neišpasakosiu, kas ten buvo. Žinau tik tiek, kad neatsimenu visko vientisai, o tik epizodais, lyg kadrais. Čia vieną akimirką sėdžiu su Modestu ir Darium pavėsinej, čia kitą jau lekiu kažko prie stalo, paskui supuosi... Atrodo lyg būčiau skridus. Bet taip šilta viską prisiminti :)
Turbūt tą vakarą „Eurovizinio“ popsiuko atsiklausiau pakankamai. Taip taip, kalbu apie Sakį Rouvą, kuris su savo daina visiems praėjo. Prašiau neleist. Varo mane ši daina iš proto (ir tikrai negerąja prasme ;p). Nors, kita vertus, nebūtų buvę tų nerealių kadrų, kai Nikolajus baisiai įsijautęs ėmė šokinėti nuo suoliuko arba marškinėlius keltis. Klyksmas :D bet smagu, nes nebūtų ryte ką prisiminti ir pasijuokti drauge.
Šokiai, pokalbiai, anekdotai, stalas... viskas atskirai, bet kartu ir vienoj vietoj.
O dar tų dviejų (M. ir D.) rengiama apklausa. Pasistato ant plytelės ir klausinėja. Įdomu, kokia statistika gavosi visus apklausus.
Ir, o die merginos, nereikėjo man ten tų trijų paskutinių prieš miegą įkišt. Vieną po kitos, užsigeriant mažyčiu gurkšneliu vandens. O tada taip gera buvo lipti tais visai ne stačiais laiptais. Ir saldus miegas... :)
Kažkas sakė, kad buvo šalta miegot. Vapščie nesuprantu kaip tai įmanoma. Aišku, nusistvėrus vieną iš geriausių koldrų, aš tikrai problemų neturėjau.
O ryte vos pramerkus akis buvom apiberti aktualijomis. Kaip ir Emilis, galiu prisiekti, kad girdėjau giedint gaidį. Kokiu būdu neįsivaizduoju, nes regis anksčiau 9h nebuvau pakėlus galvos nuo pagalvės. O taip, koks rytas be kuriozų. Petras pametė savo telefoną. Įsirauna, guodžiasi, kad rūkė, kažkur paliko, nepamena kur ir neberanda. Nikolajus prisimena, kad tikrai kažkur matė. Sako, gal net netyčia įsidėjo, nes žinojo, kad jis paliko ir nepasiims. Paskui patikrina kelnes - tikai telefonas. Grįžęs Petras net išbučiavo jį. Ot buvo juoko. Gera pradėti dieną su šypsena :)
Paskui - dar kelios valandos miego. Kurio ir taip velniškai trūksta... Po paskutiniojo baliuko šį daiktą ėmiau labai vertinti, nes ryte būna taip neLinksma ...

Atsikeliu, einu link namuko, žiūriu - kieme viena mašina. Galvoju, oh, linksmai. Laimej radau dar Vilių, Dovilę ir Ievą, kurie tokie linksmučiai po bemiegės nakties (užuojauta). O tie, apsiginklavę dviem batonais (oj, Auguste, atsiimsi už tai), dešrom (kurios kažkieno manymu kaip rūkytos silkės) ir vieninteliu normaliu valgomu daiktu - agurku. Ir čia mūsų pusryčiai :)) (jokio vandens. Net „Stalo“ :D)
Stovi Vilius, fotkina pats save, baisisi nuotraukom, bet vis kartoja ir kartoja. O aš stoviu ir juokiuosi. Nemirtingi Jūs visi :))*
Stovim visi prie mašinų jau, ruošiamės važiuot, ir Vilius maukšlinas kepurę, kad pasislėpt nuo Dovilės mamos, nes jis deleguotas sėdėt priekyje. Rodo marškinius - suglamžytus, purvinus. Ot, sakau, naktinės linksmybės:)


Džiaugiuosi, kad šiandien šeštadienis, kad turėjau visą dieną grįžti į normalų gyvenimą.
Ypač dabar, po karštos vonios, taip gera į viską žvelgti iš pašalies.
dabar smagu.
O kaip viskas atrodys ryt?

Auguste, mano sąskaita per tave mažėja.
Šiandien, kai kalbėjom, tai spėjau laiptus nušluot, indus išplaut ir dar šiaip pasitūsyt po namus. O, tu nerealioji :) turbūt niekad neatsistebėsiu, kaip tu griauni visus stereotipus.
Mes griaunam? Oj ne... :D

Visiems Ačiū, už tą puikų laiką kartu :)*

[prisiminimams, be Sakio: Sasha Son - Love.mp3 , užsikabliavus iš naujo ir iš naujo]

Tiems, brangiausiems.

O norisi verkti.
Dėl to.
O gal dėl visko.
Kad visą laiką buvau tokia kvaila ir akla.
O gal pastebėjau per vėlai.
Viską.
Jį.Ir dabar, tuščia...

Nesakau, kad nesišypsau. Šypsausi. Kad ir dabar.
Tik nežinau ar ta šypsena tikra.
Regis gyvenu po stiklo gaubtu, nes laikas bėga, o aš jo nepastebiu.
Esu laiminga, nepaisant dabar tų byrančių ašarų.

Norėjau padaryti padėkos laišką ir padėkoti daugeliui žmogučių.
Visų pirma Akvilei - už nepaprastą laiką kartu. Neapsakoma žodžiais, kiek kartu mes patyrėm džiaugsmo akimirkų, ir kiek dar bus ateitį! Ačiū, kad esi šalia. Su savo šypsena praskaidrini mano pasaulį!
Dar vienas ačiū - Gretai. Turbūt tą naktį tau tokių dalykų pripasakojau, ką turbūt vos keli žmonės žino. Už tą pasitikėjimą. Už tai, kad esi. Kad supranti, kiek kai kurie dalykai man brangūs yra. Kaip nuleidi ant žemės. Už šypsenas ir juoką kartu!:)*
Kristina - jau galvojau dingai. Ačiū, dar tikiu, kad išvažinėsim tavo naujuosius ratus. :)*
Emili - už tuos mūsų pokalbius. Džiaugiuosi, kad pasitiki manimi. Kaip ir aš tavimi. Tavo palaikymas ir supratingumas man labai svarbus. Nedėkosiu, nes ir taip daug kartų sakau tau Tą žodį. Tiesiog pasakysiu, jog džiaugiuosi, kad tave pažįstu :)*
Oooh, Auguste! Savo mažais kuriozais tu linksmini mano pasaulėlį. Džiaugiuosi, kad tave pažįstu, kad turime galimybę bendrauti, kad aš tave traukiu į gerąją pusę (rašyk, rašyk, rašyk ;))*
Dar, daugelio nepaminėjau, bet išvardinsiu čia visus: Ričardas, Dovilė, Agnužė, Gintarė, Balys, Virginijus, Nemunas, Dominyka... visi kuriems šypsausi ir kurie suteikia smagių akimirkų.
Tikėkit - ir taip bus!
Ačiū Jums, mielieji :)**

Dviejų savaičių prisiminimai.

Ohoo, kas apsireiškė :))
Visą savaitę planavau čia parašyti, nes tikrai buvo gan įdomių dalykėlių nutikę. Bet, regis, viskas, kas buvo praeitą savaitę, dabar jau nebesvarbu :)
Taigi gal trumpai, keletu žodelių, apie praeitą savaitgalį - taigi „Darom 2009“ iš visos Lietuvos susitikimas! Nors jis prasidėjo penktadienį, Alytaus chebra nuvarė tik šeštadienį. Pakliuvom į patį įkarštį, kai visus suskirstė į grupes ir turėjom nagrinėti įvairias problemas, ieškoti sprendimo būdų ir pan. Po viso šito, lyg turėjo kažkas prasidėti, bet visi tik grupelėm pasiskirstė ir taip bendravo... O paskui - vakaro linksmybės, šokiai, kaljanas, daugybė pokalbių (ačiū visiems:)*), pirtis iki paryčių... ir daug juoko, šypsenų, ir neužmirštamų akimirkų.
Labai smagu, kad turėjau galimybę susipažinti su daugybe žmonių. Tikiuosi, su kai kuriais bendravimas nenutruks ir toliau ;))

Kadangi savaitgalį miego kaip ir neturėjom (minimalus pusvalandis pailsinti akims), pirmadienio rytą aš, Greta ir Akvilė galiniame suole toč toč miegojom. Kaip ir visas kitas pamokas. Tiesą sakant mano realibitacija truko šiektiek ilgiau ;D

O paskui taip ilgai laukta Eurovizija. Net nepastebėjau kaip ji atėjo, ir kiek rūpesčių sukėlė. Nors šiuo atveju visą savaitę galima sakyti tinginiavau ir viską teko daryti vienam Tautvydui. Stengsiuos, kaip nors atsigriebti, nes vasarą irgi prie interneto nebūsiu dažnas svečias.

Minint paskutinį skambutį, tai jis buvo labai šaunus. Manau, čia dvykliktokų nuopelnas, nes sugebėjo kažką įdomaus sugalvoti, nei paprastas deklamavimas. Keista, kai pagalvoji, kad iš dalies jau esame vyriausi savo mokykloje, o kai pažiūri į bendraklasius, visi tokie pat kaip buvo prieš metus, neneša į rimtus moksleivius ;D

Va va, priartėjau prie šio savaitgalio, kuris buvo pilnas visko: ir šypsenų, ir juoko, ir truputį skausmo su ašarom.
Senai teko susidurti su mirtimi savam tarpe. Nemėgstu tokių akimirkų, bet kartais tenka aukotis. Kaip ir vakar, bet nesigailiu. Nors ir nepažinojau Ramintos sesės, kaip ir beje, pačią Ramintą mažai pažįstu, manau gerai pasielgėm nueidami ir parodydami šiokį tokį palaikymą iš mūsų pusės.
Gyvenimas kartais toks žiaurus...
Kai tik įėjom į salę Dominyka paėmė mane už rankos ir visą laiką nepaleido. Stovėjom visi nuleidę galvas, su savo mintim, kurios tikrai nebuvo pačios linksmiausios. Tokios akimirkos verčia susimąstyti. Apie gyvenimą. Apie save ir kitus.

Vakarą kaip praleisti jau buvom senių seniausiai susiplanavę. Ir staiga susitinkame su Greta ir Akvile, ir suprantam, kad likom ant ledo ;D tas dalykas (kaip pavadino Akvilė) be jokių gyvybės ženklų jau kelias dienas, kitas tik vakare parsitysė iš darbo, dar kažkas neatsigauna po prieš tai buvusio vakarėlio. Žodžiu, likom tryse su mūsų gamintais čeburėkais (oooho, koks sunkus gaminimo kelias ir kokios kančios, bet verta, verta buvo ;D). Jau buvom susitaikę su vienišių likimu tą vakarą ir įsitaisę prie teliko belaukiant „Eurovizijos“, kai gaunam pakvietimą pasivažinėti. Turbūt čia ir ekstremalumas, kai „Eurovizija“ prasideda už 15min., o mes dar net neįpusėję savojo kelio.
Nepamiršiu, kai Akvilė pradėjo rėkti iš prieko: "Va kątik Dima sudainavo", o aš pagalvojusi, kad mūsų Sasha, griebiau telefoną ir išsiunčiau įvertinimą „Lietuva - 10“ ;D kai pagaliau pamačiau televizorių, rodė jau Kroatus (neklauskit kokiu būdu įvertinau prieš tai ėjusias valstybes), bet tą akimirką Kęstui tikrai būčiau paminklą pastačius ;D
Mano pranašystės, dar vasarį išsakytos, pasitvirtino - laimėjo Norvegija. Gaila, kad Lietuva taip žemai liko, aišku, kalta komisija, kuri balsuoja irgi ne ką mažiau pagal politiką. Bet šaunuolis Sasha!
O vėliau - ledai, pasivaikščiojamai po naktinį miestą, kelionė namo, alias iki paryčių, ir galiausiai lova.
[*plėšomas maišelis;
*- Einam apžiūrim situaciją ir nuspręsim.
- Tu jau matei situaciją ;D
*- Žmonės ją kartais stato apsisaugoti...
- Tvora?
- Nea, siena...]

Ačiū jums begalo, tie kurie ten buvo, kurie suteikė tiek šypsenų ir juoko :))

Verus amicus amico semper amicus

Šiandien visą dieną maniau, kad yra šeštadienis. Ir ta taip nelauktai įsiterpusi diena viską sumaišo. Turbūt ryt vakare kritusi į lovą dar užsistatysiu žadintuvą ;D

Paskutinės mano dienos pilnos Akvilės.
Vakardieniniai mūsų pasivaikščiojimai, pasisėdėjimai parke ant suoliuko klausant muzikos ir žiūrint į dangų, ėjimas per rotušę su puodeliu karštos arbatos rankose - viskas taip nuostabu ir suteikia mažytį šypsnį bei laimės akimirką.
Šiandien filmas, kurį pasirodo jau esi žiūrėjusi. Bet ne esmė, pažiūrėsi dar kartą :) turbūt tai, kad neprisimeni filmo vidurio, tik pradžią ir pabaigą, daro jį įdomų :p
O ryt... Gatvės muzikos diena, paskui dar kažkas, vėl muzika, ir toliau nesinori net planuot... Tikiuosi viskas praeis super, kad galėčiau vakare pasiskųsti, kad bent jau kojas skauda ne veltui ;)
Ir laukiantys net keli interviu - truputį gąsdina. Bet tikiuosi, kaip visad, išsisukti iš bet kokios sunkios situacijos.

Kaip kažkas prašė (nepažįstamasis :)) įkeliu nuorodą į Dominykos blog'ą, kuris man patiko savo mintimis. Po to, kai paskaitai kito žmogaus mintis, imi visai kitaip į jį žvelgti.

Pabaigai, naująją mūsų šeimos narę, pavadino Taja. Kadangi rinkosi tarp Tajos ir Tomos, tai gan džiaugiuosi vardu :) Aišku, mama (močiutė) nėra patenkinta, sakydama, kad nevadins savo anūkės Tujuke. Pracimnos tos močiutės, iš patirties žinau :)

[Coldplay - Green Eyes.mp3]

Mažytis stebuklas...

Daug nutiko pastaruoju metu.
Bet viską išreikšti žodžiais yra truputį sunkiau, nei kad, kai galvoji mintyse.

Didžiausia naujiena, kad pagaliau pagimdė sesė :)
Aišku, jau tapau kažkekelintą kartą teta, bet tai visad baisiai faina :)
Dar nemačiau to mažo leliaus, nes manęs vis dar sergančios, niekas neleidžia jos aplankyti.
Bet pats faktas, kad taip ilgai laukta ji pagaliau atėjo :)
Dar vienas mažas padarėlis lakstantis aplink namus ir keliantis tik paniką. Bet tai žavu :)

Išsiprašiau tėtės važiuot pasivažinėti. Aišku, visko buvo, ypač kai tėtės automobilis dažnai gęsta (ne mano kaltė:P). bet lėkti 90km/h greičiu - pasaka. Nors man su greičiu visad nelabai sekėsi, ir mieste tenka jį viršinti, bet kai su mokomuoju, tai daug kas atleidžiama gi ;)

Pagaliau grįžau į mokyklą. Nesakau, kad labai norėjau ten, tiesiog sėdėjimas namie žudo. Dar truputėlį sunku įsijungti į mokymąsi, bet jau reikia, nes šiandien tėvai pamatę pažymių knygutę nebuvo sužavėti. Reikia taisytis. Ne dėl jų. Dėl pačios savęs.
Šiandien per lietuvių tikrąja to žodžio prasme - miegojau. Kristinai mane palikus (ej, kaip tu galėjai:D) persikrauščiau pas Igną. Šiandien jis labai geros nuotaikos, anksčiau tekdavo pvz atsigerti vos ne maldauti, o šiandien pats davė. Stebuklai vos ne :)
Taigi, atsirėmiau į kėdę ir užsimerkiau. Snūduriavau. Padėka, tam pačiam suoliokui, kuris, kai pakvietė atsakinėti mane, atsakė už mane. Kartais sergančiosios statusas sulaukia šokių tokių nuolaidų :)

Vakar ammt posėdis patiko. Sėdėjom visi parke, ant žolės...
Žinau, kad fotkėse tai baisiai būsiu išėjus, kaip visad. Tad tikiuosi, jų niekur neviešins.
Emili, taip tu buvai mano sąrašiukyje:) vienas iš pirmųjų. Ir nors mes abu ten dar gan neseniai, tu tikrai daug esi nuveikęs tarybos labui.

Truputį gaila, kad šią vasarą išvarau ir negalėsiu dalyvauti daugelyje renginių. Turbūt, tai pirmas kartais, kai suabejojau tuo... Kad noriu likti čia, Lietuvoje.

Ir vėl tos iliuzijos!!!
Akvilyt, kodėl tą dainą priminei??
Sunku dabar, oj kaip sunku...
Tikiu, kad praeis. Kad tik greičiau.

- Gero vakaro (kažkam dienos).

P.S. Dominyka, vakarą praleisiu skaitinėdama tavo blog'ą. Man jis labai patinka :)

Changes.

Paskendusi ašarose ir „HIM“ muzikos garsuose...
Keista, kad neseniai šypsojausi ir plojau, o dabar viskas, ką jaučiu, tai tik tuštybė ir skausmas...
Pastaruoju metu jaučiuosi, kad niekas manęs nesupranta, nesistengia suprasti ar palaikyti, nei draugai, nei tėvai.
Gyvenu tik iš mažų šypsenų, kurias suteikia praeiviai.

Viskas taip greit apsivertė. Nepastebėjau.
Palaikymo, kai jo taip reikia, nėra.
Pavargau būti viena su savo skausmu, bet ką padarysi - tenka.
Nesinori rytdienos, tų visų pokalbių, visų sūrių ašarų ir skausmo.
Išgyvensiu šią naktį, pilną muzikos garsų ir kvailų laimės iliuzijų.
Kurios neišsipildys...

Labos Jums...

[Him - Gone with the sin.mp3]

PaDARĖM!!!

Va va, kiek prisikaupė visokių naujienų... :)

Visų pirma, labiausiai džiaugiuosi, kad pagaliau įvyko akcija "Darom 2009", kuri paskutiniu metu buvo išnaudojusi visas laisvas akimirkas ir net sapnuodavosi jau.
Džiugu, kad galėjome prisidėti prie Alytaus švarinimo :)
Prie piliakalnio su Akvile tikrai nuobodžiavome. Be kelių vaikučių rastų šunų ir pelėdos (kuri žmogui, mačiusiam ją tik paveiksliuke, buvo labai panaši į vištą.. :D) nieko nevyko, tad nutarėme tikrai kibti į darbus ir nuvarėm iki "Almeidos". O va ten tai tikrai reikėjo tvarkyti... ir buvo labai sunku, jau vos tysiantis iš nuovargio užtikti dar daugybę šiukšlių. Negalėčiau gyventi ten ir kasdieną žiūrėti pro langą ne į gražią pievelę, o į šiukšles... Nesįsivaizduoju, kaip žmonės tai toleruoja...
Koncerte, nepaisant visos sumaišties ir trupučio panikos, buvo viskas šaunu :)
Džiaugiuosi, kad Robertai mūsų staigmenėlę patiko. Ji tikrai jos buvo nusipelniusi :)
O paskui tie visi šokiai, tos visos mūsų organizatorių šypsenos - patys šilčiausi prisiminimai.
PaDARĖM!!!

Nereikia pamiršti ir mūsų after party, kuris buvo tikrai gan linksmokas (juk taip, Akvile?:D)
Nors pilna visokių nesusipratimų, bet džiaugiuosi, kad šalia yra žmogutis, kuris visad supras, palaikys, ir kitą rytą dar eidamas į svečius arbatos atsineš (oooh taip, tą rytą abi buvome kaip iš žurnalų viršelių :D).

Gintaryt! Dar kartą sveikinu tave :))
Buvo smagu matyti tave tą dieną šypsantis ir laimingą (ir beabejo toookią didelę ;p).

Visus šios savaitės planus (O gi Veiksmo savaitė!) sujaukė, visiškai nelaukta liga - peršalimas. Garantuoju, kad daktarė daugiau sakė visokių terminų, bet tik šį įsidėmėjau :)
Taigi, jau antra diena tupiu namie, apsikabinusi puodelį karštos arbatos ir girdoma įvairiomis tabletėmis...
Na, žodis tupiu, gal ir nelabai tinka. Ypač, kai vakar vos galėdama normaliai pakalbėti (įskaitant vis užeinančus kosėjimo priepuolius) prašiausi tėvų, kad nuvežtų į poezijos popietę. Aišku išleido, bet su tokiais žvilgsniais ir priekaištais, kad tikrai neramiau širdžiai pasidarė :D

Ir, ačiū tam žmogučiui, kad vėl parodė tą filmą... Kaskart vis žiūrint, ar prisimenant, atrandu vis kažką nauja. O dabar suprantu, kaip tai yra kažkam svarbu....
„...Esi kada nors liūdėjus?“

Būti namie, bent jau dabar, reiškia savotišką tinginiavimą... Turbūt tokio poilsio man trūko. Visa diena pilna apmąstymų ir atradimų. Turbūt tik šiandien supratau, kokias klaidas dariau visą šį laiką, kaip kai kurie žmonės nutolo nuo manęs, kad nors ir praradau daugelį dalykų, daug jų ir atradau. Bet dabar nieko nenoriu keisti... net blogų dalykų... bus kaip bus, laikas viską parodys.
Galbūt ir nėra gerai vadovautis žodžiais, kad jeigu nutiko, tai taip ir turėjo būti.
Visada kažką prarandame, kažką atrandame.
Džiaugiuosi, kad šalia manęs yra žmogučių, kurie per visas audringas ir saulėtas dieneles buvo kartu.

Galbūt negerai elgiuosi, kad nenoriu nieko pakeisti. O juk galėtų būti kitaip ir išsivaduočiau tik iš daugybės laukiančių ašarų ir skausmo!
Bet stoviu ir žiūriu, kaip viskas plaukia...
Jeigu draugas tavęs nesupranta, nepalaiko ir net nesistengia to daryti... Užsimerkti ir leistis nešamai tolyn... O bus kaip bus. Matyt to reikia.

[Roisin Murphy - Dear Miami.mp3]