Commune periculum concordiam parit

„Bendras pavojus gimdo santaiką“

Per daug susikaupė viduje. Per daug, ir nebežinau kaip viską išreikšti.

Ar galiu, turbūt šimtąjį kartą pasakyti, kaip to nekenčiu?
Nekenčiu, kad negaliu verkti, nors ašaros jau antra para atrodo prasiverš. Pykstu ant daugelio ir galiausiai nesuprantu už ką.
Ir žinau, kad ir kam beaiškinčiau, niekas nesupras. Tad kartais geriau nusišypsoti ir bent trumpam tai užmiršti. Kad kitiems būtų geriau. Ir taip daugeliui žmonių sunku su manimi susikalbėti…

Šiandien įsijungiau tą filmą. Mačiau jau kelis kart jį, bet dar žiūrėčiau. Ir žiūrėsiu. Ir tik tada supratau, kiek tas žmogus daug man yra davęs. Aš jam tai sakiau, sakiau dar tada. Bet tik dabar suvokiau, kaip visa tai brangu buvo. Užsimerkiu ir nusišypsau. Žinau, kad jam jau niekada nepadovanosiu tos šypsenos kaip kadais. Bet gal ir gerai. Reikia gyventi ateitimi.

Man šis laikas patiko. Keletas savaičių tokios beprotiškos. Viską gera atsiminti. Bent jau šiuo metu, nieko nenorėčiau keisti. Gyventi tuo mažyčiu laukimu. Tik nenoriu suklysti, nusivilti.

Viskas pernelyg greitai ir vienu metu užgriuvo: mūsų įtampa, kuri jau kelias savaites tvyro ore, nesupratingumas, mažas bendravimas. Visų principai aukščiau visko. Pykčiai namie, įvairūs netikėtumai, kurie išverčia iš kojų. Ir jeigu dar šiandien kas nors būtų pasakęs dar kažką, kas vėl priverstų atsisėsti, tai būtų visiškai pavažiavęs stogas. Kodėl gyvenimas toks turi būti? Kodėl jis negali būti lengvesnis, kad pagaliau nereiktų kentėti, kad mažiau skaudėtų?

Žinai juk, myliu – kad ir kiek piktukų būtų.

Prisiminimams.

„Tokio skausmo, kokį dabar jaučiu, ryt nebejausiu. Ryt visi išgyvenimai, skausmas ir mintys atrodys kvailos ir bevertės. O dabar skauda.
Atsiguliau į lovą ir žiūrėjau, kaip ant lubų atsispindi deganti žvakė.
O kaip norėčiau, kad Tu būtum šalia. Apkabintum, išklausytum, patartum. Išvadintum „kvaile“. Bet niekas tų ašarų nenušluosto. Tik plazdanti žvakės šviesa žaidžia ant lubų.
Norėčiau vakare atsigulti ir miegoti. Negalvoti. Nieko neprisiminti. Nekurti iliuzijų.
Žinau, kad šypsosiuosi Šypsosiuos, kad ir kas bus. Kad ir kas darysis viduj. Nors ir kraujo ašaros tekėtų.
Tiesiog aš ne ta. Ne ta, kuri turėtų būti ta.
Esu tik žmogus atsidūręs netinkamoj vietoj, netinkamu laiku.
Važiuoja stogas, jog negaliu su niekuo apie tai pakalbėti. Tai lyg laikant giliai kokią paslaptį, vis prisimeni, analizuoji, ir tai tik dar labiau tave graužia.  Čia manęs niekas nesupras. Bent jau ne taip, kaip norėčiau būti suprasta.

Daug liko neparašyta. Tiems jausmams nėra žodžių. Reikia rankos, kad pajustum.
Dar daugiau liko tarp eilučių. Galbūt, kada nors, tai atrasiu.“

2009 vasara.
[Žinau, jog Tu suprasi :*]

Taškas.

Nežinau...
O norėčiau ir turėčiau žinoti.
Visur aplink tokia sumaištis, nežinau kas „Taip“ ir kas „Ne“.
Nesu kantri ir nemoku laukti.
norisi kaip geriau, o gaunasi „kaip visad“.
Juk čia aš...

Norisi šokinėti ir trypti žemę, pykti, mylėti, nekęsti ir rėkti. O gal apkabinti.
Viską išlieti, kad ir vėl galėčiau būti ta, kažkokia kuo buvau, buvau prieš tai, tikėti svajonėmis ir vaikiškais dalykais.
Tikėti ta paprasta gražia pasaka.
„O tai buvo tik ruduo...“

Saldžių prisiminimų... :)