Time will tell

Laikas bėga.
Turbūt apie šią akimirką svajodavau nuo vaikystės - "kai man bus 18lika, kai būsiu didelė"...
Atėjo... O dabar taip norėtųsi grįžti ir patirti tuos paprastus vaikiškus džiaugsmus.
Atrodo, tik vakar už rankos į pirmą klasę tėvai palydėjo, lėlės, žaislai ir spalvingos vasaros. O dabar tai tik prisiminimai. Bet jie patys brangiausi!

Turbūt tai diena, kaip kad ir Naujųjų metų išvakarėse - apmąstymai apie praėjusį laiką, naujų pažadų davimas. Bet kaip visad būna, tie pažadai tik ir lieka pažadais :)

Prieš metus ši diena atrodė tokia tolima... Tada buvau ta pati Virginija kaip ir anksčiau. Kaip esu ir dabar.
Bet džiaugiuosi, kad dabar galiu pasakyti, kad aš kažką jau nuveikiau, kad nestovėjau vietoj, ir nežiūrėjau, kaip viskas plaukia pro mane. Ėjau, ir einu po mažytį žingsnelį svajonės link.
Prieš metus buvau niekas, ir daugelis svajonių likdavo tik mintyse. Tad naujiems metams, dar pasilinkėsiu sau daugiau pasitikėjimo ir atsakingumo, ko dabar mažai turiu :) bet kaip pati mėgstu sakyti - "viskas įmanoma, jei labai nori". Tad dar truputį noro.
Ir kaip visada, tokia viena nuoširdi svajonė - knyga. Pamenu, 15tojo gimtadienio proga, prieš užpučiant žvakutes, tai buvo mano vienintelė didelė svajonė. Praėjus keleriems metams - ji taip pat mano širdyje. Tikiu, kad vieną dieną, aš tai sugebėsiu padaryti. Vien dėl tų visų žmonių, kurie manimi tiki, ir kuriems baisiai esu dėkinga už visus paskatinimus ir draugiškus spyrius į priekį :)*

Nors ryt ir turėčiau šypsotis (o tikiu, kad taip ir bus), ryt dar viena "sukaktis". Deja, jau 8 su puse metų, kaip šalia nėra vieno iš man brangiausių žmogučių - senelio. Jis vienas iš tų, kuris gyvenime man davė neapsakomai daug. Daugelis tų šypsenų skirta jam - už tai, kas nematoma, bet jaučiama širdimi.

Ir džiaugiuosi, kad ryt šalia bus visi tie, kurie man brangiausi!
Kiekvienas iš jūsų man davė kažką gero ir nepaprasto. Svarbiausia - nuoširdumą.
Myliu :)*

O dabar... Time will tell... :)

Aut bene, aut nihil

Savaitgalis....
Kažkas nežemiško turbūt, nes tokio dalyko neturėjau :)
Bet visai nesigailiu, visą savaitgalį nuo penktadienio paaukojusi MEP tarpinei sesijai.
Viskas tikrai buvo šaunu!
Net gi aš, visiškai nieko neskaičiusi, sugebėjau gan normaliai papolitikuoti.
Deja deja, mūsų rezoliucija buvo nepriimta.. Belieka kaltinti visus, kurie mano, kad Rusija balta tyli avytė ir žiūrėti į ateitį užmerktomis akimis. Nors visa tai tik žaidimas... (prisimenant Generalinę asamblėją, norėtųsi paminėti, vieno komiteto žodžius - „...skatiname šiukšlinimą ir rūšiavimą..."- čia tiek kiek liko galvoj iš Zuikučių rezoliucijos ;))
Šeštadienį visa išvargusi vos parsitysiau namo, o tada ir vėl iškeliavau. Jau net močiutė nespėja klausinėt, kur ir kaip išeinu ("Tai kur jau dabar?").
Bet turbūt man tokio mažyčio prasiblaškymo reikėjo - būčiau visą vakarą paaukojusi bereikalingam interneto naršymui. O dabar, labai įdomiai pasisėdėjom pas Julitukę. Aišku, visai nepatiko, kad teko žiūrėti visokius krepšinius (aš už Žalgirį ir LT komandą tik ;p) ar kaip Povilas per youtube leidžia vaizdelius kaip kyla spidometras ir gazuoja mašina. Baisiai įdomu :D

Turėčiau dabar mokytis biologiją bent jau. Arba automobilizmą. Sėdžiu. Galvoju. Kažkaip mąstau, kad šią gražiąją dalį praleisiu ir eisiu tv žiūrėt (reikia prisimint bent jau, kaip jis įsijungia) :)
tarp kitko, žada rodyti neblogą filmą - "Karalienė" - jau norėjau senai pažiūrėti jį, bet jis kažkaip nepopuliarus, ir niekur negaunu parsisiųsti.

Pažadu pažadu, kada nors išsivaduoti iš visų darbų, ir parašyti ką nors fainesnio nei manieji rūpesčiai.

Senai senai, aba apie viską, po truputį

Jau gavau velnių, kad čia nerašau, o ir šiaip, truputį buvau pritingusi šiuo klausimu, vis sakydavau "rytoj"... Bet taip kažkaip magiškai prašviesėjo protas, ir supratau kad tos rytdienos vis eina ir eina, o aš nerašau...
Dabar būtų baisiai neįdomu, jei rašyčiau visos savaitės senumo įvykius...
Ir šiaip, jie atrodo tokie seni ir jau nebetokie reikšmingi, kaip anksčiau...
Aišku, negalėčiau nepaminėti trečiosios vietos madų šou "Erdvė 2009". Nors buvo daug jaudulio, nesusipratimų, bet tikrai buvom to vertos! Didžiausia padėka visoms ten dalyvavusioms, palaikiusioms, bet labiausiai - Živilei, be kurios būtų nieko doro neišėję.

Dar matyt reiktų paminėti Valentynkę... Kadangi nieko su Kristina neplanavom, įsikūrėm prie televizoriaus ekrano su "Santa Liucia" (pagaliau gavau jos - o tiek kankino!). Kažkoks filmas, LDD finalas (čia reiktų paminėti mūsų nerealiuosius juokelius ir klyksmus, "nu nu, dar kartelį... prašau";p), paskui vėl kažkokie filmai, tada atrastas "100tukas", labai pritinkantis Valentino dienai. Apie tai kaip pabaigėme vakarą, istorija nutyli ;)
Dar krūva fotosesijų, rašymų ant rankų, skruostų ir veidrodžių, bei galiausiai - miegas. Tiesa 5h ryto. Bet visa tai - nepakartojama. Buvau pasiilgusi to ;)

Savaitė įsibėgėjo. Oj, tiksliau, jau baigiasi...
Čia irgi reikalai, kad biologijos kontrolinukai patys neatsiskaitys. Bet stengsiuos. Prižadėjau - vadinasi bus.

Pabaigai, dar norėčiau paminėti, kad jau prasidėjo registracija mūsų internertiniame puslapyje www.darom.lt, tad kviečiu nepatingėti ir užsiregistruoti. Pažadu, kada nors įmesiu čia kokį žavų straipsniuką apie tai. Su laiku :)

P.S. Taip taip, ryt MEP'as, o aš politikos srityje pasikausčiusi kaip niekad. Dėkavoju , kad bent Agnužė bus su manim vienam komitete, pakalbės ir padės išgyventi tai.

Stilum verte

Paskutinės dienos, mane tikrai labai džiugino: daug juoko, gera nuotaika, ir dar ta saulutė, kuriai šviečiant tikrai nesinori liūdėti!
Gyvenam vis kažko laukimo nuotaikomis: dabar "Erdvių", paskui Valentino dienos, dar vėliau gimtadienio, paskui ... aj čia nutylėsiu :)

Turbūt reikėtų pasidalinti savo laime iš biologijos pamokos: iš pirmo kontrolinuko, kuriam buvau tik paskaičius, ir šiaip, net visų temų neturėdama, gavau 7. Dar laukia trys žavingos įskaitėlės, ir galėsiu atsipūsti.

Ir...pirmadienis... lietuvių kalbos pamoka, kurioje tik 10 mokinių.
Mokytoja: "Kokia proga visų kitų nėra?"
- "Pirmadienis..."

Ir, Kristut, žinok pasiilgau mūsų vakarinių kritimų nuo kėdžių. Aišku, man baisoka kol kas skaityti pokalbių praeitį, nes vien tai šypsnį kelia. Reikėtų taisytis, dabar mes visiškai neromantiškos, ir jokių pikantiškumų nėra :)p

Teko daryti apklausėlę straipsniui apie Valentino dieną, ir tikrai buvau "sužavėta" nuomonių gausa... Nekalbant apie savo geriausią draugę, kuri visad ir visur taip linkusi pasireikšti, kad net imu galvoti, jog visi tie meilės romanai jai ima kenkti. Ir, aukseli, pavasaris ateina tau, o ne man :)p

Tiesa negalėčiau nepaminėti vieno pasisakymo, kad dėl Valentino dienos daugiausia depresuoja esantys "jau amžiui - kam 20+".

Civilizuotas savaitgalis

Dar vienas savaitgalis...
Sėdžiu sau, o taip tingisi kažką daryti, o darbo tiek daug...
Taip norėtųsi pačiai, kaip seniau, paskaityti knygą, filmą pažiūrėti (ką tikrai senai dariau). Bet kita vertus, dabar esu laimingesnė nei tada. Nors truputuką pavargus, ir norėtųsi ne taip skubėti, bet, juk aš visad pilna nusiskundimų :)

Ir norėtųsi normalaus savaitgalio. Kaip, kad seniau. Kai visas laikas būdavo tik mano, kai nereikėdavo jokios kosmetikos, tvarkingų drabužių, lęšių dėjimosi. O paskutiniu metu, tik „civilizuoti savaitgaliai“. Ir mano apskaičiavimais, tokius turėsiu iki balandžio, t.y. iki artimiausių atostogų.
Šiaip būčiau nieko prieš, jei paskelbtų karantiną, ar ką nors panašaus. Nors aišku, ligos manęs visai nevilioja...

Dabar vyksta įnirtingas pasiruošimas „Erdvėms“. Visą savaitgalį lankiausi pas Živilę, kur tai dėl rūbų tarėmės, tai kūrėm „baisiai sunkų“ šokį, tai dekoracijas gaminom. Nors buvo tikrai linksma, kai visos susėdę kalbėjom.
[Ir Greta, prajuokinai tą siuvimo mašiną atsitysdama ;p]

šimtadienis!

Ech, taip gera vėl atsisėsti ir ramiai sėdėti, patinginiauti truputuką prieš laukiančią dar vieną darbų savaitę. O ji regis prasidės jau ryt...

Na, bent vienas "vargas" atkrenta - šimtadienis. Šiandien ryte vienintelė mintis apie tai buvo - "Pagaliau". Juk tiek repetavom, tiek stengėmės, kad jau net bajeriai tapo nebejuokingi.

Pasišalinę iš antrosios repeticijos, su Kristina patraukėm pas mane. Kadangi, mūsų Bilanas dažėsi plaukus ir špakliavosi, vistiek nebuvo prasmės repetuoti. Taip pat labai tingėjau persirenginėti, tad teko kaimynus pralinksminti mėlynom forsinėm kelnėm. Užtrukau valandėlę, kol dariausi savo nerealiąją šukuoseną. Nors pirmą kartą teko daryti tokią rimtą, kad "stovėtų". Panelė Kristina tai lydėsi žiūrėdama. Svarbu ne pirmą kartą matė, ne toks didelis šokas :)

Pirmi tėtės žodžiai, kai tik įlipom į mašiną (jis pasižadėjo nuvešti mus iki mokyklos, nors ir pėstute tai lengvai padarytume, bet juk šukuosenos gaila, nesugadint reikia, kai pusė flakonėlio plaukų lako supurškiau) buvo, kodėl mano draugės plaukai normalūs, o mano ne. Atkirtau, kad ji su slidėm vaikščios, o aš ne. Manau, gan stiprus argumentas.

Taigi, manoji šukuosena sulaukė tikrai didelio susidomėjimo. Etikos mokytoja tai pusė minutės spoksojo netikėdama, o aš juk dar stovėjau prie durų ir nurodinėjau kam kur sėdėti reikia.
O geriausia, stovim su Povilu, ir žvengiam vienas iš kito: jis dėl mano šukuosenos, aš dėl jo - be dažymo, kuris nepavyko, ir tokios bilaniškos šukuosenos, kad toč toč.
Deja, mūsų pasirodymas nepavyko super, bet buvo galima sakyti pakenčiamas. Kai tik išėjau į sceną, supratau, kad pamiršau kaip laikyti smuiką, dar plius styga užsikabino ir teko ją atkabinėti, jau skambant muzikai. Povilas, kaip visad nerealus, rėkia į mikrafoną "Cause I got something to believe in/As long as I'm breathing".(Atsiprašau dėl to incidento, kai vos akių neišdūriau). O dar pamačius Kristiną su slidėm ir tuo sijonu... Stengiaus nežiūrėti, nes žinojau, kad tada jau juoko nesulaikysiu :) super mergyt, dažniau tuo sijonu užsidėk eidama į mokyklą.

Ir dar mažos problemos su batais... Nu man tikrai visai negaila buvo paskolinti savųjų Živilei, bet kai pasako tai paskutinę minutę, o man tuo metu "kaip tik to reikia" tikrai nepakelia nuotaikos. Teko visą renginį būti su per ankštais batais (ačiū vis dėl to Julitukei;)*) ir dar svarbiausia prastovėti, nes šokėjos užėmė mano vietą. Pabaigoje jau maniau neiškęsiu ir nusiausiu tuos batus, ir neprikišinėkit jau jūs man etiketo.
+ Buvo malonu su 10cm kulniukais pagaliau pasijusti aukštesnei už Kristiną, kuri šioje srityje profė. Palauk, pavasaris ateis... :)*

O visas šimtadienis tikrai buvo nerealus. Ir 12tokų pasirodymai pilni juoko ir nenuobodūs. Ir Agnutė su Turčinu, kaip tikros tampos patampos, gerai vedė renginį.
Ir tik skambant Marijono Mikutavičiaus "Mes pakeliui namo..." kai visi supuolėme bendroms nuotraukoms, šokiams... tada supratau, kaip buvo vis dėl to nuostabu, visą savaitę jaudintis dėl to, bei patirti tą džiaugsmą po visko.

"Kitamet, tokiu metu mes turbūt jau po pušele gulėsim"- dar nežinau kaip interpretuot šiuos žodžius, gerai ar blogai. Bet žinau, kad tada tikrai brangioji turėsim daug foto kartu, ir tiek daug, kad jau niekur nebetilps.
Ir direktoriaus žodžiais (kurio nebuvo, bet pavaduotoja mielai papletkino už jį) -"Liko šimtas dienų melstis..."
Deja, mus dar 365 dienos.... :)

Fugit hora

Tikrai nežinau, kur dingsta mano laikas.
Net neįsivaizduoju.
Žinau tik, kad darbų pilna, galvą skauda, o liga graso užpulti. Deja, turbūt dar visą savaitę neturėsiu "malonumo" tai padaryti, juk - "reikalai".
Ką tik normaliai prisėdau prie kompiuterio, kad atlikčiau viską kaip įprasta. Va jau toks vėlyvas metas, o aš dar nė viename internetiniame žinių portale neapsilankiau, ir galėjo, kad ir trečias pasaulinis prasidėt, būčiau sužinojus paskutinė :D

Oooh, šiandien dienelė!
Nors su Kristute, turėjom laiko mokytis istoriją, deja, laiką praleidom prie tv spoksodamos į MTV. Ir dar rašydamos Povilui analizę apie Maironį.
Istorijos kontrolinukas praėjo normaliai. Nebuvo taip baisu kaip bijojau. Bet vistiet man patiko rodyti datas gestų kalba ;D

Beje, regis reikalai su Bilano parodija gerėja. Ir kol kas tai super! Jei gausim tą vėjelį, o Kristė ir toliau varinės su slidėm, tai bus nemirtinga ;)
O dar beje, reiks rodyti savo talentą grojant smuiku. Ir visai ne esmė, kad tą daiktą pirmą kartą laikysiu rankose.
Tiesa, dar reikia išmokti nesijuokti, tuo "svarbiu ir atsakingu" momentu, bet tai be šansų, žinant, kad pati stovėsiu su, kaip Julita sakė, "pamerginiais" batais ir treningais. Ir šokiruojančia šukuosena ;)
Ir laukia mūsų linksmas party...!!!
Nu, tikiuosi, kad taip bus. Nes planuojam nemažai, o gausis...tikiuosi ne kaip visad.
Ir Gerbiamieji, kadangi jau kalbatės apie dovanelės, kelios pastabėlės:

• visai nebūtina mane temptis į kiekvieną parduotuvę ir aptarinėti kiekvieną daiktelį, kaip būsimą "kandidatą" gimtadienio proga.
• ir būkit geri, nenoriu jokių nešvankių dovanų! Galėčiau kažkada ir aš gauti kažką mielo ir nuoširdaus, o ne vien tokius daiktus, kur reikia slėpti nuo visuomenės.

Ir dar šiandien labai nudžiugino!
Pagaliau baigėsi mano bandomasis laikotarpis, ir pagaliau aš - redaktorė.
Su šiuo statusu įgavau teisę daug visokių dalykėlių daryt, ko anksčiau negalėjau, dar spėju bus sunkoka įprasti. Bet stengsiuos!
Baisiai norėjau šios vietos, ir tikrai, abejojau savo sugebėjimais.
Bet jau dabar, ta savaitė, man davė baisiai daug.
Džiaugiuosi, kad tai dar vienas žingsnelis tolyn.

Vis dar čia.

Turėjau šiandieną pašvęsti mokymuisi: istorijai, biologijai, ir anglų kalbai. Deja, visus planus teko atidėti, nes namai dabar pilni vaikų, ir per triukšmą, tikrai neišeina į galvą kalti visų Lietuvos valdovų, jų valdymo bruožų ir ką, kas, ir kaip nukariavo.
Taigi, dar viena dienelė, per kurią galima sakyti, nenuveikiau nieko naudingo. Nors, laisvos minutėlės irgi neturėjau...
Bent jau, pagaliau prisėdau prie interviu, ir galiu pasakyti, kad išėjo gan neblogai. Dar keletas eilučių apie pačią grupę ir bus baigta. Dažnai pagalvoju, kad kai tik gavau pasiūlymą, imti interviu, atrodė labai baisiai, bet vis labiau man tai patinka. Net tas galvojimas, ką čia dar pakalbinus, ar kur radus kokį įdomesnį jaunuolį, kažkuo žavus.
Gerbiamoji Agnutė, įdėjo vieną interviu į svetainę, tai turbūt truputuką pasididžiuosiu ir įkelsiu nuorodą ir čia.
Kalbant apie straipsnius, aš vis dar neparašius apie „Rusų arbatėlę“ į mokyklos svetainę. Jau net truputuką nepatogu prieš mokytoją, ir šiandien būtinai reikia kažką sugalvoti.

Tiesa, džiaugiuosi, kad pagaliau pasibaigė pusmečiai. Nors pažymiai truputuką blogesni, negu prognozavau rugsėjį, prisižadu pasitaisyti. Laimei, bent fiziką pakeitė į biologiją. Dabar abejonės mane ima graužti, ar gerai pasielgiau, regis ten taip suuunku. Iškęsiu, ir bus jau kaip bus.
Praeitą savaitę bėdavojau, kad sunki savaitė, bet ši regis ne ką geresnė laukia. Vėl trūks laiko sau, ir jau net nepamenu, kada paskutinį kartą veikiau, ką nors grynai sau. Prieš dvi savaites pradėta skaityti knyga, dar turės palaukti. Savaitėlę. Gal kelias.

O šiaip, man patinka savaitgalis.
Valkiotis po namus, be jokių lęšių, kosmetikos ir tvarkingai sušukuotų plaukų (šiaip net neįsivaizduoju, kur šukos yra).

Naminė padėtis nusišviečia gražiai. Kaip, Kristut, sakei, mūsų gyvenimai dabar labai panašūs. Jau net turbūt apsieinam be paguodų. Likimo ironija, ar ne?