Kelionė į aerouostą per visus vingiuotus keliukus 140 km/h greičiu, vėliau, vos vos spėjom į lėktuvą, prieš tai gal penkis kartus pašaukti per garsiakalbius. Jetau, viskas taip senai regis buvo :) 
Tik išlipusi iš tos skraidandžios priemonės, supratau, kaip viso to buvau pasiilgus. Netgi to jausmo, kai išlipi ir į tave pūstelį šaltas vėjas.
Savo airišką šeimyną išvydau daug anksčiau nei tikėjausi. Tiek sesė, tiek Nauris buvo sakę, kad mus parsiveš Sieras. O tik įeinu į laukiamąją salę, dairausi, ir net sustoju apstulbusi: ten Rita, su tokia šukuosena, kur paskutinį kartą buvo gal prieš penkerius metus ir du manieji velniūkščiai – tokie dideli. Pro kažką pralėkiau net nepasisveikinusi - greičiau apkabinti ir išbarti sesę. Kelionė namo buvo nerealiai ilga. Rita kaip visad sumaišė kelius, tad taip mažytį ratą prasukom pro Dubliną.
Pirmoji savaitė labai greit prabėgo. Teko apsiprasti su mintimi, jog su vaikučiais teks būti vienai. Bet kitaip negu sesė, nesijaudinau dėl to. Mokausi būti bloga teta ir velnių kai reikia duodu :)
Mano kambaryje visad buvo chaosas. Po grindis išmėtytos kaladėlės, kampe sukuistas lagaminas – spinta (dažniausiai dėl netvarkos nieko nerasdavau), krūva žurnalų, laukiančių kada juos perskaitysiu, o ant didelės lovos amžinai viskas suversta: plaukų džiovintuvas, plaukų lakas, kremas, pakrovėjas, diktofonas ir mp3, kurį laiką ten glaudėsi nešiojamas kompiuteris ir keletas blokų cigarečių. O dar ten tilpdavau ir aš :)
Gera vakare atsisėsti ant palangės, atsidaryti langą ir besiklausant muzikos gerti karštą arbatą. Toje prieblandoje su savo mintimis... Viskas taip tolima atrodė, buvo sunku pagalvoti, kad kai grįšiu viskas bus kitaip, būsiu daug netekusi, bet dar daugiau gavusi, tik nežinia, ar sugebėsiu suteiktomis galimybėm pasinaudoti. Truputį baisu pagalvoti apie ateitį. O galvoje vien mintys, ar sugebėsiu, ar man pavyks??
Gera nuo visko pailsėti ir pabėgti. Pamiršti daugelį dalykų. Dabar taip gera gyventi be tų tolimų rūpesčių, be tų kvailų prisiminimų, Nors kartais abejonės aplanko ir imu galvoti, kad būna momentų, kaip kvailai esu pasielgusi. Niekas nebepasikeis. Gal ir gerai.
Aj, čia bėdos mane persekioja :) be to, kad pamečiau savo ežio kortelę kažkur, matau tik viena akim, nes vienas lęšis suplyšo, dar ir akinius sudaužiau. Kai sekasi, tai tikrai sekasi :)
Visas tas laikas, prabėgo pernelyg greitai. 
Nors, nebuvo nieko ypatingo – man tai nepaprasta. Dievinu tas akimirkas, kai susėsdavome su sese ir kalbėdavome, kai ji pasakodavo apie savo darbą ir įvairius kylančius ten kuriozus, kai 23h eidavome valgyti savo pietų ir po to vos vos užsitysdavom į antrą aukštą, į lovas. Kaip su Humberto žiūrėdavome filmus, kaip per kiekvienas futbolo rungtynes, kai tik Man Utd padarydavo klaidą, jis rėkdavo: „Virdžinija, tu tai privalai pamatyti“. Et, pykau tada, bet taip gera prisiminti. O su kuo dabar žiūrėsiu futbolą…?
Net vaikučių zyzimo truks… Konorėlio, su savais kaprizais ir Adomėlio, šnekančio vis dar nesuprantama žmonių rasei kalba, bet nerealiai gražiai sakančiam „I love you“ (jo kalba, kažkas panašaus į a-uuuuū).
Išvykau, lijo. Grįžau čia – lija. Ir viskas taip keista, bet miela. Jau pripratau. Čia vėl mano namai.
Gera buvo, tomis akimirkomis, kai išdygau prieš Akvilės duris, matyti jos sumišimą. Šiaip ar taip, patinka daryti staigmenas :) 
O Kristina… stovėjo 5 minutes, ir išvien: “Kaip tu galėjai, ką kaip, kur.. kas atsitiko?”. O aš besijuokianti: “Tai net nepasakysi, kaip pasiilgai?”. Manosios!
Jūs net neįsivaizduojate, kaip man trūko jūsų šį laiką. Nors ir trumpi mūsų pokalbiai visad suteikdavo tiek džiaugsmo.
O šios kelios dienos… Pilnos visko. Daugybės veidų, kurių taip pasiilgus buvau. Jų nuotykių. Jų šypsenų. Nustebimo.
Ir aš džiaugiuos… Pagalvojau, kad man dabar sekasi… Tikrai. Darysiu tai, ką norėjau visada daryti. Turiu daug planų. Imu po truputį juos įgyvendinti.
Ir net baisusis pokalbis su Mantu, kai galvojau jis pasakys “Sorry…” baigėsi visai gerai. Ir dar tas filmavimas… Eina sau… Prisiekiau po šiandien, kad niekad nebūsiu modeliu, aktore ar kažkuo panašiu. Ir mano interviu, tragiškas. Žinau, pusė minčių ten net ne mano. O kai sumontuos, atrodys, kad aš kažkokia pasipūtėlė.
Bus kaip bus. Džiaugiuos dėl to. Mažyčių pragiedrulių mano apsiniaukusiame danguje.
Daug liko atmintyje. Be galo daug. Bet pasiliksiu visa tai sau, paskutinei tokiai vasarai.
Šiek tiek pasikeitusi, bet ta pati -
Virginija.
