„Žmogus yra gimęs ne tik sau vienam“.
Kai viskas praeis, aš paskambinsiu tau ir pasakysiu kaip myliu. Dabar tam tiesiog neužtenka jėgų. O gal nėra noro? Tik nusišypsau, bet žinau, jog ta šypsena, per daugybę metų, jau turbūt net įgrisusi, viską tau pasako.
Neįvardinsiu šio laiko. Ne žodžiais. O paklausta tik gūžtelsiu pečiais – bet net šių nemigo naktų, bėgiojimo ir skubėjimo, klaikios išvaizdos ir piktumo ant visų, nekeisčiau už nieką. Žinau, kad galėsiu kitą savaitę nusišypsoti, kad viskas pasibaigė.
Kad tai, kas pareikalavo laiko, kurį vogiau iš draugų, giminių ir pačios savęs, pasibaigs. Bet man to truks. Nes jau paskutinį kart… Nors ne, tai nebus nauja pradžia…
Prieš metus skrajojau kažkur. Viskas atrodė tolima ir nepasiekiama. Ir juokiaus iš tavęs. O dabar pačiai taip… Gyvenau nuo Naujų metų iki šimtadienio. O taip, vėl šimtadienis, bet neparašiau – tik 19 kartų kilau į viršų. Paskui – iki vėlykinių atostogų. Dabar gyvenu iki „Darom“. O paskui iki ko?
Nežinau, regis po sekmadienio viskas pasibaigs. Nebus iki ko gyventi, nebus ko laukti…
Sentencija regis viską atspindi. Ir dėkoju kas supranta, kaip tai yra man svarbu. Juk be to nebūčiau aš. Kaip ir Virginija nepasišiaušusiais plaukais kažkas ne to… (šypsausi).
Tik tikiuosi, šis laikas duos daugiau, nei yra dabar.
Ačiū!:*
