Tempora mutantur et nos mutamur in ilis

„Laikai keičiaisi, ir mes kartu“

Aš nebe ta. Nebe ta, kurią pažinojai. Kuriai šypsojais ir tyliai neapkentei. Nežinau kuo pasikeičiau, tiesiog tai jaučiu. Ir kartais atrodo, kad vis dar gyvename praeityje ir visi pokyčiai sugriaus tas svajas.

Slopinu norą rašyti. Kartais naktį, kai sunkiai sekasi panirtį į sapnus kyla toks stiprus noras pasiimti lapą ir viską išsakyti. Juk sakoma, kad  ne pagalvė ar draugo petys , o popierius, geriausiai sugeria mūsų jausmus. Bet galiausiai suprantu, kad negaliu aprašyti to, ko nesuprantu. Kad ir kaip bandau, stengiuosi, mano mintys vis atsitrenkia į juodą nežinomybę ir pradeda svaigti galva. Tokią būseną prieš tai yra man iššaukęs tik vienas vienintelis klausimas – kaip atsirado mūsų planeta. Ir Tu.

Visada man tai atrodė kažkuo… gražu. Visos tos šypsenos ir virpuliukai. Ir kuo daugiau galvoju, imu suprasti, kad tai pabaiga. Nors ji turėjo būti jau seniai, visada lengviau vietoj taško padėti daugtaškį. Ir man baisu, jog kai pažvelgsiu į tas akis, jos man pasakys, kokia kvaila buvau šį laiką ir, kad jose nerasiu supratingumo.

Esu pesimistė. Ir dar kokia! Kartais neramu, kad mintys mane nužudys. Nežinau iš kur jas traukiu, bet jos paverčia mane savo jausmų ir išgyvenimų kaline. Kartais gal geriau ruoštis blogiausiam, o paskui leisti akmeniui nuo širdies nukristi, kai tai neatsitiks. O gal geriau žinoti, kas laukia, kad pusė ašarų būtų jau išlieta.

Reamonn – Faith.mp3

Nesinori išbraukti iš gyvenimo to, kas buvo taip jauku.

Fallax fortuna

„Apgaulingas likimas“.

Galva, regis, sprogsta nuo minčių gausos. Ir man baisu, kaip dažniausiai byloja liaudies išmintis ir gyvenimiška patirtis, kad visų svajonių neišvaistytų, dabar ypač siaučiantys vėjai.

Man nusibodo rutina. Tai varo iš proto, kai žinau, jog ryte atsikelsiu tuo pačiu metu, darysiu tą patį, ką ir daugumą rytų, lovoje atsidursiu tik 3 valandą, nes organizmas pats kovoja su miegu. Net savaitgaliai, kurie bent kartais primena, kad gyvenimas tęsiasi, ir tie atrodo tokie patys…
O ką keisti? Žiūrėdama į tai ir pykdama visko neapversiu aukštyn kojom, o vien tai, kad nusipirksiu kitos firmos pagamintą avižinių dribsnių košę visos situacijos nepakeis.

Pamiršau, ką reiškia rizikuoti. O kažkada atrodė — negaliu be to gyventi… Ir retais atvejais, kai spjaunu į tą rimtą įvaizdį, gera bent trumpom akimirkom juokauti ir šypsotis ir negalvot, kad rytdieną laukia apmąstymų popietė.
Ar verta prisiminti ir atgaivinti tai, kas buvo paslėpta ne po vieno rudenio lapais? Atsikasti nesunku, o jeigu reikės dar kartelį viską bandyti paslėpti ir išbraukti iš gyvenimo sąsiuvinio? O kažkam naujam esu per baili. Nesinori skaudinti kitų, nes žinau, kad tai sugebu daryti net netyčiom.

Stovėsiu kryžkėlėj, blaškydama savo pasaulį į visas puses, kol atrasiu, kuriame kelyje sutiksiu mažiausiai skausmo.

Veritatis oratio simplex est

„Tiesos kalba paprasta“.

Atsisedu ir bandau susikaupti. Nerašiau begalę laiko ir atrodo, nebemoku to daryti. Eilutę po eilutės trinu ir bandau iš naujo. O tada pasiduodu ir nugrismtu į apmastymus ir savikritiką.

Suprasti, kad negaliu dėstyti savo minčių raštu yra tas pats, lyg dainininkui prarasti balsą. Prarasti dalelę savęs. Ir pyktis, riksmai nepadeda. Nes nebegali kovoti su savimi. Negali priversti daryti to, kad ir kaip širdis trokštų.

Planavau pirmąjį įrašą parašyti džiugų ir pilną šypsenos. Atsiminimų, apie gražias akimirkas, kurios čia aplankė. Jų gal ne tiek ir daug, bet blogi dalykai ir taip kaskart kankina užgošdami gerus ir gražius prisiminimus. Jeigu jų neužrašai jie dingsta.

Kiek kartų užsimerkdavau ir šypsodavausi prisiminus tą laikotarpį. Tos visos akimirkos atrodo neša tave ir svaigina…
Kiek tai pareikalavo jėgų ir emocijų, kol sugebėjau susigyventi ir išmokti priimti tai, kaip buvo. Su sudaužytais kai kuriais vidaus organais aš iš naujo mokinausi mylėti ir atrasti.
Ir prabėgus tiek laiko, kai viskas nugrimzdo ir pasislėpė po laiko debesim, visai netikėtai viskas atgyja. Ir visas skausmas, kuris buvo juntamas tada, atrodo toks bevertis. Tikėjau ir gerbiau visus šiuos metus, laikiau kažkuo daugiau nei vien pasako žodis draugas.

…Norisi bėgti ir šaukti. Išliet visą įniršį. Kad tiek laiko išvaisčiau kaltindama save, tikėjau žmogum, kurio gyvenimas pastatytas vien ant melo. Kad buvau beviltiška kvailė, kuri manė, jog draugai visad padės, patars, atrodė, kad visi ginčai po truputį tik dar labiau stiprina draugystę ir pasitikėjimą. Bet tik atrodė.

Nežinau, kaip pavadinti tą žmogų, kuris mūsų draugystę iškeitė, kad būtų nedemaskuotas dėl melo? Kad daužė mano širdį kaskart kai ją lipdantys klijai pradėdavo veikti. Atidaviau daug savęs, o mainais gavau tik dar daugiau skausmo.

Žiūriu pirmyn plačiai atmerkusi akis. Jos vis dar pilnos nustebimo, pykčio. Pasaulis svyruoja po kojomis. Nesustoja, o tik dar stipriau sukasi…