Et cetera

„Ir taip toliau“

Kambaryje tamsu. Šviečia tik kompiuterio ekranas ir už lango blyksintys žaibai.
Dar nenusprendžiau, ar lengviau rašyti ir išlieti mintis, kada būnu sunku, ar atvirkščiai, kai būni gerai nusiteikęs. Kai kažkas priverčia tave susimąstyti ir bent keliom akimirkom paverčia kitokiu, mąstančiu apie save, apie kitus. Apie gyvenimo prasmę. Aišku, amžinai negalintį atsakyti į šį klausimą. Bet bent bandantį!

Gera sustoti akimirkai ir pažiūrėti atgal. Į tai kas buvo. Mano kelias dabar violetinis. Tik nežinau kodėl. Užsimerkiu ir matau save einančią kaimo keliuku. Ir atsigręžus viskas nusidažo violetine spalva…

Iš vis, mintyse daugybė gražiausių atsiminimų. Kiekviena skambanti daina kažką reiškia, kažką primena. Tai lyg savotiškos etiketės. Bet juk gera po daugelio dienų per radiją ar kitur netyčiom išgirdus dainą prisiminti tai, kas suteikė džiaugsmo. Bent tai akimirkai.
Norisi sakyti, kad šis laikotarpis toks neįdomus, kad nėra jokios dainos, kurią jam priskirčiau. Bet kartais gera būti ramiai. Pailsėti nuo žmonių ir triukšmo, kurį jie susikuria aplink save.

O atsimerkus pasaulis toks pats spalvotas. Toks pats keistas, tiek kartų keiktas ir tiek mylėtas!

Non scholae, sed vitae discimus

„Mokomės ne mokyklai, o gyvenimui“.

Kai už lango šilta, o tu sėdi tvankiame kambaryje apsikrovus istorijos vadovėliais ir konspektais.
Kai nuo to „važiuoja viskas įskaitant stogą“.
Kai, kai…
Taip, žinau, susiradau patį geriausią laiką savo įrašui — likus dviem dienoms iki istorijos VBE, kai reikia išmokti begalę dalykų, o galva kiaurut kiaurutėlė.

Pastaruoju metu man ypač sunku rašyti. Per daug susikaupė viduje. Per sunku tai paversti žodžiais. Bet nesiknaisiosiu tame, kas liko praeityje — atėjo pavasaris, kurio aš ir vėl nepastebėjau.  Aplink buvo žalia žalia ir nieks man nepasakė, kad tai ne pasaulio pabaiga. Išgyvenau daugybę jausmų krizių, ar kaip ten bepavadinsi, ir sėdžiu sau dabar rami, nes gera šypsotis ir žvelgti į saulę nesukant dėl kažko galvos. Ir buvo daugybę dalykų, kurių nesinori prisiminti, bet buvo ir tokių, kurie visą laiką primins beprotišką 2010-ųjų pavasarį.

Kava, energetiniai gėrimai, o istoriją taip sunku mokintis… ir kažkaip net nevilioja žodžiai, kad nuo to priklausys mano tolimesnė ateitis.
Niekad nemaniau, kad mokyklą palikti bus taip sunku. Nuskambėjo paskutinis skambutis ir protas vis dar nesuvokia, kad daugiau nebus piktumų ant mokytojų, pamokų praleidinėjimų, betikslių pasisėdėjimų parke, valgykloje ar mokyklos aikštelėje stovinčiame automobilyje. Nebus miego per pamokas ir niekas nerėks dėl neatliktų namų darbų. Ir niekad nebebus klasės kvailysčių, kurios priversdavo nusišypsoti net niūriausią dieną ar baisiausio kontrolinio metu.

Dvylika metų… o kur jie dingo, kur?

Pagalvojus, kad ir kiek kartų keikiau tuos žmones, jų man trūks. Ypač truks būnant kažkur kitus, ne čia, kai žinosiu, kad negalėsiu parašyti paprastos žinutės ir susutikti. O po penkerių metų bus taip keista…  Visi pasikeitę, susikūrę savo gyvenimus. Bet kartu bus įdomu, ar juose išliko bent dalis tokių, kokie buvo mokyklos suole.

O aš prisimenu tą dieną prieš metus! Ji buvo tokia pat saulėta, o aš nerūpestinga ir išsiblaškiusi (kaip visada). Kai iš tėvų susilaukdavau tik piktumų, bet į priekį vedė tikėjimas, tuo ką darau. Ir nesigailiu. Be to tikėjimo dabar neturėčiau daugybės dalykų viduje, kad ir kiek jie ašarų kainavo.                                          
                                                                                                                                                                                                                    Ir… Ačiū, kad esi!

Homo non sibi soli natus est

„Žmogus yra gimęs ne tik sau vienam“.

Kai viskas praeis, aš paskambinsiu tau ir pasakysiu kaip myliu. Dabar tam tiesiog neužtenka jėgų. O gal nėra noro? Tik nusišypsau, bet žinau, jog ta šypsena, per daugybę metų, jau turbūt net įgrisusi, viską tau pasako.

Neįvardinsiu šio laiko. Ne žodžiais. O paklausta tik gūžtelsiu pečiais – bet net šių nemigo naktų, bėgiojimo ir skubėjimo, klaikios išvaizdos ir piktumo ant visų, nekeisčiau už nieką. Žinau, kad galėsiu kitą savaitę nusišypsoti, kad viskas pasibaigė.
Kad tai, kas pareikalavo laiko, kurį vogiau iš draugų, giminių ir pačios savęs, pasibaigs. Bet man to truks. Nes jau paskutinį kart… Nors ne, tai nebus nauja pradžia…

Prieš metus skrajojau kažkur. Viskas atrodė tolima ir nepasiekiama. Ir juokiaus iš tavęs. O dabar pačiai taip… Gyvenau nuo Naujų metų iki šimtadienio. O taip, vėl šimtadienis, bet neparašiau – tik 19 kartų kilau į viršų. Paskui – iki vėlykinių atostogų. Dabar gyvenu iki „Darom“. O paskui iki ko?
Nežinau, regis po sekmadienio viskas pasibaigs. Nebus iki ko gyventi, nebus ko laukti…
Sentencija regis viską atspindi. Ir dėkoju kas supranta, kaip tai yra man svarbu. Juk be to nebūčiau aš. Kaip ir Virginija nepasišiaušusiais plaukais kažkas ne to… (šypsausi).

Tik tikiuosi, šis laikas duos daugiau, nei yra dabar.

Ačiū!:*

Est modus in rebus

„Viskam yra saikas.“

Genialiausios idėjos gimsta tada, kai neturi ant ko ir kaip jų užsirašyti. Taip ir man. Ar minėjau, kad viskas apvirto vėl ir vėl?
Kad viskas buvo gerai, tikėjau, o tada vėl griuvo. Tada ir vėl, lyg paukštis pakilau skristi. Netoli. Bet jau to nepakeisiu. Kad ir kaip norėčiau, tai yra per daug brangu, kad griaučiau. Turbūt jau nebegersiu triumfo šampano.

Nepamiršiu, kaip vos prieš keletą dienų apie tai kalbėjom. Ir štai, sėdžiu apšalusi ir negaliu patikėti – grįžo. Po velnių, kur jis buvo visą tą laiką? Kur??
Daugybė žodžių liko nepasakyta. Taip ir liks.
Kada nors aš tą laikotarpį paversiu rašliava – kad ir po daugelio metų atsiminčiau, kokia buvau pavargus, bet laiminga, ir kokia daugybė žmogučių tuo metu man davė tiek daug, kad net patys neįsivaizduoja. Ir jis.
(xxl)

Dabar labiausiai norėčiau didelio puodelio citrinų arbatos, gero filmo, šiltos antklodės ir visų brangių žmogučių šalia. Paskui norėčiau ilgo ir saldaus miego, nubusti ir jausti šviesą bežaidžiančią kambaryje.
Prieš metus norėjau vieno dalyko (tokio mėlyno….;D), dabar, norisi jaukumo ir šilumos, paprastumo. Žinau, kad tada negausiu. Bet gal ne tada, kažkada vėliau, bus taip.
Aš tikėsiu ir lauksiu… ;)

O norėčiau dar nusišypsoti ta šypsena!

Quot capita, tot sententiae

(„Kiek galvų, tiek nuomonių“.)

Kažkur toli girdžiu kaip įvairius garsus leidžia telefonas. Neinu jo link…
Noris viską mesti, išjungti šviesas apsigaubti šilta antklode ir būti tik savo pasaulėlyje. Arba pakalbėti ir viską išvaikyti.

Skaudžiausia, kai pats junti, jog apvili brangius žmones.
Pasiduoti – kartais atrodo lengviausias kelias, nors geriau pagalvojus, tai būtų daug daug sunkiau, nei eiti toliau.
O kodėl tu nepadedi man? Kaskart girdžiu tik priekaištus, o nieks nepaklausia, kaip ir kodėl. O vienai eiti daug sunkiau, nei jausti, kad už tavęs yra kažkas, kas atsigręžus atgal nusišypsos. Padrąsins.

Nescit vox missa reverti

„Pasakytas žodis nesugrįžta.“

Prabėgo sunki sunki savaitė. Nemeluoju – man reikėjo viską ištrankyti, rėkti, keikti. Kažką daryti neramaus, ne man būdingo. Ir visas pyktis išgaruoja. Paslapčiom nuo manęs. Tyliu, ignoruoju, o paskui noriu pribėgti ir apkabinti. O taip, čia ta, kuri nemoka pykti ir kuriai be galo reikia žmonių šalia.O man gera grįžti ten, kas tiek daug gražių akimirkų suteikęs. AMMT. Jaudulys ir renginiai… Nesklandumai, sumaištis - bet visa tai dievinu, ir kaltinu save, kad daugeliui dalykų, per mažai dėmesio skyriau. Pasiilgsiu to.

„No one else could love you like I do“ – Greta, pameni kaip tada pažadėjai man parsiųsti šitą dainą? Liepiau nepamiršti… ;D O šiandieną ją išgirdus vėl pagalvojau, kaip tada buvo gera: kad viskas pavyko, kaip juokėmės iš klaidų („ar tu matei kaip ji griuvo.. Omg, ar matei?xD“. Mes kažkada eisim to skanaus gėrimo. Noriu, kad tai būtų kuo greičiau…
To laiko niekas nesugrąžins. Bet tada buvo taip gera… Tikiu, jog dar bus tokių akimirkų.

O tu… Vadink mane kaip nori. Žodžiai nieko nepakeis. Žinau, kad kartais elgiuos blogai. Bet negaliu, negaliu kitaip. Žinojai, kad žodžiai žeidžia labiausiai? Bet tai tik žodžiai, nepamiršk to, tai tik žodžiai. Visada galiu išklausyti. Suprasiu. Bet darau tai, kas lengviausia yra man.
Darydama gera vienam, nebūsiu gera kitam.

Susimąsčiusi,
laaabos nakties,
V.

Festina lente

„Skubėk lėtai.“

Perskaičius paskutinius įrašas, ėmiau galvoti apie save kaip apie paskutinę depresantę. Ir visai ne esmė, kad visos mano dienos pilnos juoko ir nesąmonių.
Tad matyt reikia aukščiau kilstelt galvą ir pamiršti aplink esančius blogiu dalykus:)Pamiršau kada berašiau apie tai kas dedasi aplink mane, o ne mano viduje. Ankstesniuose įrašuose tiek daug prisiminimų, o daugelis jų per dienas visiškai dingsta iš atminties. Vėl reikia rašyti, kad po kelerių metų galėčiau prisiminti ir nusišypsoti – oh, taip, tada buvo gera…
O juk jei nebūtų šių blevyzgavonių, turbūt neprisiminčiau, kaip kažkada Akvilė seilino varvę:)

Nerašysiu, nes visko žodžiais neišreiksiu.
Bet buvo linksma, buvo šalia žmogučiai, kurie priverčia nusišypsoti. Net jeigu norisi kartais į juos mestelti kokią plytą. Būna šalia manosios, kurios, kad ir kur bebūtų, kad ir ką bedarytų, nusišypsos. Arba prieis, apkabins, ir tiek.

Čia, keletas akimirkų iš šio savaitgalio:
* „Žinai, kaip būna pasileidžia kokį įrašą, klausosi ir skaitos mokinasi kokią prancūzų kalbą? Tai taip mes šiąnakt mokinomės knarkimo“.
* „Virginija kažkokia rami. Visiškai negirdėjau tavęs rėkaujant“.
* „Kriste, jeigu tu nežinojai, tai ilgąjį savaitgalį mes gyvensim pas tave. Mano ir Gre gimtadienius švęsim pas tave. Velykų atostogos pas tave, o ir visa vasarą, vėl tik pas tave. Nebijok, su tavo tėte jau suderinta… ;D“
* „Žinai, būna prostamol… (Užtikrintu balsu) Juk tu turi prostamol?“
* Klausimas apie Paškos vaikų motiną - „Kas ta vargšė?“
* 5 vidurinėj nebespėja pakeisti sudaužytų langų.
* 1 vidurinė geriausia: jeigu istorijos metinio išeina 4, egzą išlaikysi virš 90, jei 5 – šimtukas, o jei 6 – tai išvis virš šimto ;D
* 2 vidurinė turi Daivą ir viskas tuo pasakyta… (antrukės merginos nesugebėjo pasipriešinti tam).
* Jei esi iš 6 vidurinės, tai turėsi fanarus ant abiejų akių. Jei iš 5 – dukart gausi į tą pačią akį.
* „Iš bėdos tiktų merginos ir iš 5 ar 6. bet jau tik iš bėdos…“ ;D
* „Kristute, o tu žinai, kad drambliukas turi keturias kanopas?“

Ir kartais tokia būnu laiminga, kad aplink mane žmogučiai, kurie savo bėdomis sugeba užgožti manąsias. Kurių prisidarau pati, mintyse. Bet graužia, nervina…
O šalia Jūs, kurie suprantant. Mane palaikot. Atsiprašau, jei mano poelgiai skaudina – niekada nenorėjau skaudinti kitų, bet kartais to neišvengsi. Kartais taip būna geriau. Nors viduje verda tokia pati skaudi kova.
O ar žinot, kaip sunku yra pasirinkti? Kodėl niekas negali paaiškinti to jausmo, kuris plėšo tave perpus, dvejonės, kad vienas kelias sugriaus visus kitus…

Vaikystėje labai norėjau tiesių juodų plaukų. O dabar taip gera visą dieną po namus bastytis su naktiniais ir džinsais, skirtingomis kojinėmis, nešukuotais susivėlusiais plaukais, kurie, jeigu katinas prikiša letenėles, panašėja į mano firminę šukuoseną. Ir visa tai teikia kažkokio jaukumo. Kad ir kur bebūčiau, stengsiuosi tai susikurti… O dabar – šilumos tereikia.

Natura abhorret vacuum

„Gamta nekenčia tuštumos“

Ir net jei pasaulis griūna, aš žinau, kad būsi šalia.Noriu bėgti. Toli toli. Kur būsiu viena, nuo viso triukšmo ir miesto šurmulio. Kur žiūrėdama į besileidžiančią saulę ir jos atspindį vandenyje, jausiu kaip viskas atslūgsta. Ir nebijosiu likti naktyje.
Nežinau, kas yra. Ir turbūt niekas kitas be manęs taip pat nežino. O sunku, nors nežinau kodėl. Viskas taip aišku, mano gyvenimo kelias pasuko į kitą pusę, ir nors tai tik trupiniai, svajonės, jos didelės. Ir tikiu, kad ir kaip sunku, mes išgyvensim ir tai padarysim. Kartu. Juk tam draugai ir reikalingi, kad būtų šalia.

Et juk aš – miesto vaikas. Man reikia triukšmo ir judėjimo. Man reikia ilgų gatvių ir klystkelių. Kad po viso to, galėčiau grįžti, trumpam, į savo ramybės uostą.

Norai – keistas dalykas. Gal pasiilgau ko nors švelnaus. O širdy tuštuma. Nesu bejausmė, bet kai per visą skubėjimą supranti, kad ta dalelė, kuri visad būdavo su manimi, tas džiaugsmo krislelis, nors ir išgalvotas, kažkur dingo. Gal „užaugau“?
Nors yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau pasilikti. O jie patys dingsta.
Bet kaskart iliuzijos sukuria kažką nauja.

O kas laukia šiąnakt…?