Mes - abiturientės

Ir visai šis įrašas nebus rimtas. Ir nesusijęs su mokslais ar artėjančių egzaminų baime. Tai turbūt viena iš auksinių minčių (autorinės teisės Gretai), pateisinančių visus mūsų nuotykius.

O viskas žadėjo būti ramu. Ramu, aišku proto ribose ir žinant mus – savadarbius čeburėkus, „Alias“, Santa Liučią ir kaljaną. O viskas apsivertė, apsisuko – ne taip, kaip planavom.
Žinau tik tiek, kad dar nesuprantu, turėčiau juoktis ar jausti gėdą. Bet ryte atsikelti ir visos penkeriulės akyse matyti tą patį sumišimą – tai nuramina.
Nesugalvoju, kaip viską aprašyti subtiliai, bet kartu ir išreikšti viską kas nutiko. Naktinis Alytus, nelaukti svečiai – ir net nepastebėjau kaip viskas susijaukė. Kaip ant stalo atsirado skanioji kaljana ir kaip viskas pakrypo ne ta linkme ;D
Bet kažkodėl, dabar tai prisiminus juokas ima. Ir žinau, jog dar ilgą laiką užteks tik vieno žvilgsnio, kad pradėčiau juoktis, kokias 5min be perstojo.

Žinot, kas pagalvojus yra juokingiausia? Kad prisižadėjau interviu paimti. Ir ypač kai tas žmogus kartojo, jog neminėčiau to straipsnyje. Tai pasakykit, kaip tai įmanoma? :D
Muilinsiu iki paskutinės minutės, ir į pokalbį tempsiuosi visą šutvę ;)

O šiandiena… Vėl, tie patys žmonės (čia aš tuo tikrai nesiskundžiu), daugybė prisiminimų ir juoko, ir be abejo – One nuotykių parkas. Ištvermingosios mes ;D Nerealūs skrydžiai per Nemuną, ekstremalios situacijos, kai kojos ir rankos krenta, bet – einam į priekį. Įveiktos trys trasos, juodoji palauks kol be sunkumų įveiksim ir šias. Šiaip, užstrigti mėlynoje trasoje ir vidurį trasos parkabėti apie 10 minučių tikrai nebuvo įtraukta į mano darbotvarkę, bet die, nesiskųsiu. Džiaugiuosi, jog šiaip tai įveikiau pusė to ruožo savom jėgom, kybodama ir nepasiekdama jokių medinukų, neskaitom mažytės susidariusios eilės – apie 11 žmonių ;D

Kelionė namo, ir vėl daugybė juoko, penktadieninės žuvelės, išsiskyrimas.
Ir šiaip, tik aš sugebu iš niekur ryte atsikėlus rasti nubrozdintą smakrą ;D
Visi žino skirtingas jo atsiradimo versijas, o tikrosios niekas sveiku protu neišmąstys. Čia juk aš, grįžtu matyt, į senąsias vėžias ;D
(plius prie nelaimių – gumbas pas Krist, nežinia kaip atsiradęs ir vieno veikėjo penktadieninės grumtybės su chuliganais).

Ir dar prisiminimui, vos keletas frazių, bet tai viską viską pasako:
*Mašina;
*Kaip ant stalo atsirado žemių?;D
*Taigi, plaštakės ir drugeliai…
*Kaljana….mhm….
*„Pradėsiu naudoti kung fu, nes jis kiša rankas į mano teritoriją.“ (P.S.: Kristut, tą kung fu aš dar pasiruošus panaudoti ;D)

Greta, Akvile, Jūrate ir Kristina – už patį nerealiausią savaitgalį, papigiai ;D
Myliu, bučiuoju ir… laukiam kito savaitgalio:)*

Gaudeamus igitur, iuvenes dum sumus

„Džiaukimės, kol esame jauni“

Laukiam rytdienos. Nors ir žadėjau būti „gera mergaite“ ir praleisti šiek tiek daugiau laiko namuose. Bet pasiūlymas daugiau nei viliojantis ;D taigi, merginos, pirma pas mane lapų grėbt, o tada visos saldžios ir skanios nuodėmės ;D
Nors ir sunki savaitė buvo, sunki ne tas žodis, bet gera, štai dabar sėdėti su arbatos puodeliu ir klausyti Pink „Love song“ – netyčia atrastos dainos, bet įstrigusios ir keliančios daugybė prisiminimų.

Gera buvo pamatyti daugybę veidų šią savaitę :)
Pirmadienį, netyčiom sutiktas Vytas, kuris visad savam stiliui ir nemoka man pasakyti „ne“ ;D
Nesiskundžiu, nes laukia nerealus laikas.
Nes juk ten būsim Mes ir tuo viskas pasakyta..

Daugybę akimirkų, kurių nenoriu prisiminti, daugybė jausmų.
Bet jie užsimirš.

Debesų ganytojau, išsklaidyk juodumą…

Kiekvieną rytą atsikėlus pirmos mintys liejasi ne pačiais gražiausiais žodžiais, nes reikia keltis taip anksti. Ir tik kai viskas išgaruoja, gera apglėbti rytinį puodelį arbatos ir galvoti apie dienos planus.

Gerai, kad mokslų dar ne tiek ir daug ir galiu truputį patinginiauti, kaip dabar, belaukiant skype vyksiančios konferencijos – susipažinimo. Bet viskas po truputį įsibėgės ir bus sunku. Nebijau. Nors bijau, bet stengsiuosi susidoroti.

Šiandiena nuvylė mane. Labai. Galbūt tuo, jog tikėjau tais žmonėmis ir maniau, jog jie man gali padėti. Ypač, kad norėjau. O dabar viskas nuplaukė ir taip gaila dėl to, nes tai buvo mano vienintelis šansas. Vakarais dar sunkiau, kai aplink tamsu ir niūru. O galėtų parašyti, pasakyti, paklausti. Tyli. Nors gal ir gerai, nes mano pyktis, atrodo prasiverš; norisi rėkti, verkti, pykti, bet žinau jog negaliu, jog nesugebėsiu.

Debesų ganytojau, pravaikyk tą juodumą….

Cogito, ergo sum.

Jau turėčiau senai būti lovoje. Bet aš vis dar kupina jėgų ir žadu, žiūrėti filmą.
Žvakės jau baigia sudegti, muzika, garantuoju, jau nervina kaimynus.
Šiandieną turėjau daug nuveikti, bet ilgas darbų sąrašas tikrai nesutrumpėjo:nei straipsnius pardėjau rašyti, kad vėliau galėčiau trupytį daugiau laiko skirti įsivažiuoti į mokslus, nei susitvarkiau spintą. Nei knygos neperskaičiau. Na, lietuvių kalbos mokytoja ir vėl galės sakyti: „Nusivyliau tavimi, Virginija…”;D

Penktadienis. Kelyje pas Kristiną. Su šypsenom, dėl laukiančios nakties, ir dar dėl to, kad bulvės, kurias turėjome kasti, kažkaip savaime nusikasė pačios ;D
O pas ją visad gera. Arbatos gėrimas, kuris jau tapo turbūt tradicija.
- Kriste, nuveši į Vilnių mus? Mes tau užpilsim benzino ir dar navigacinę suveiksim.
- Gerai.
- Okay, tada dar ir nakvynę Vilniuj suveiksim ;D
Na taip, ji tikrai gan miela tokiomis akimirkomis ;D
O taip, nepamirškim, kad aš gan daug laiko praleidau aviečių krūmuose, ir vos ne vos, pavyko mane iš ten iškrapštyti:)
Ir vėl, pasikeitusi plaukų spalva. Ko, beje, tėvai visai nepastebėjo.
Kaljana, kuri truputį streikavo, bet vis tiek pradėjo prastumti vakarą.
Merginos, daugiau nie-ka-da su jumis nežiūrėsiu siaubekų. Totaliai baisu. Tiksliau šlykštu („Virdži, žiūrėk, žiūrėk, jai dabar pirštą nukirps“). Tiesa, su mažyčiais pamiegojimais, aš įveikiau tą filmą:)
Cituoju:
* „Mes abi tokio pat charakterio. kad apsikabinam šlangą ir niekam neduodam, tad pyksimės“ ;D
* „Palaukit, kažkur turiu ledinių vaikinų sąrašą.“
* „- Neišdykaukit.
- Neišdykausiu. Oj, tiksliau neišdykausim.“
* „O tegul jis tik pabando, tai iškart gaus ne, ką jau ką, o šį žodį sakyt moku“ ;D

Gera, kad vėl viskas prasideda. Visa veikla, visas lakstymas, visi rūpesčiai, visos linksmybės. To truputėlį trūko. Bet kaskart vis sunkiau, nes apninka mintys, jog nesugebėsiu. Visko per daug, o laiko per mažai. O dar, turėsiu mokytis. Ir gan rimtai.

Dabar, pro mano virtuvės langą jau tikrai nebesimato vien namų stogai ir medžiai. Stadione iškilo dar du milžiniški žibintai, kurie darko visą gamtovaizdį. Su tėte labai įtensyviai sekėm statybas per langą, tad nusprendėm, kad dabar turėsim labai kietą stadioną. Abejoju, kad leis mokinukų kojytėm trypti tą brangią dirbtinę žolytę:)
Tiek.

Ačiū tiems, kurie šias dienas buvo kartu:)*

Quo vadis? Vade mecum.

Keista diena. Visa ši savaitė keista. Pilna netikėtumų, siurprizų, kvailysčių. Ir kai pagalvoju, kad už kelių dienų, kaip gerutė vėl sėdėsiu mokyklos suole, ima baimė. Ir siaubas. Per šias dvi savaites, visas pasiryžimas, sukauptas dar prieš rugsėjo pirmąją, išgaravo. Ir dabar tik mintys, kad šiemet egzai jau, jau, jau….

Mintyse dar prisimenu antradienį, kai mūsų mieloji klasė, išsiruošė į žygį. Panemune. O aš, su savo baltaisiais, vos kelis kartus avėtais inkariukais. Po gan ekstremalaus žygio, bėgimo pakrante ir šokinėjo per balas, man sunku į juos pažvelgti. Garantuoju, kad jau nebeatgaus normalios spalvos..
O mes tada su Kriste, stovim pakelėj, susivėlę, pavargę, purvinos, basos ir su batais rankose, o mums kažkas dar sugeba papypinti ;D

Turbūt niekada nepamiršiu vakardienos kvailysčių. Žinau, kai kas mane nušaus už tai… ;D
Bet kaip visada gera susiversti pas Gre, sėdėti virtuvėje, visada toje pačioje vietoje, kalbėtis. Ir tik ten gimsta pačios genialiausios mintys:)
Pamenat mūsų ekstremalųjį „Eurovizijos“ žiūrėjimą? Kai, visos trys likom ant ledo su mūsų keptais čeburekais, ir likus trisdešimt minučių iki pradžios, mūsų kelionė tik prasidėjo ;D
Bet viskas tiesa, ir, tikrai nesigailim.
Na, nesakykit, bet topas buvo, kad palikau kaljanos pypkę;D

O šiandien pirmasis mano „Darom“ susirinkimas. Velnias, sunku įprasti būti vadove, visiems šypsotis ir su visais kalbėtis. Praeitais metais tai taip paprasta atrodė, šiemet – velniškai sunku. Norisi bėgti kuo toliau ;D
Aš iškęsiu. Tikiuosi. Reikia.

Ir… Kalnas naujos veiklos. Vėl. Ne, tikrai pati to neieškau. Per paskutines dvi dienas, ji susirado mane pati. Ir jeigu ryt sulauksiu skambučio, manau, teks pasakyti „Ne“. Reikia, nes jau dabar neįsivaizduoju kaip viską spėsiu. O juk reikia mokytis, reikia.

Nusimato 4 pakvaišę savaitgaliai, tad bent ramiai pasimėgausiu šiuo.

Gražių prisiminimų,
Virginija

Trys taškai.

Kaip gera, kad dar neužgriuvo mokslai. Kad dar galiu mėgautis laisvu laiku, kad galva dar neužimta mokykla ir įvairia veikla.

Ir ne esmė, kad mano tvarkaraštis klaikus. Kad 6 lietuvių kalbos, 4 istorijos (su kažkokia nežinoma klase), matematika be Kristinos, ir jokio automobilizmo (Matai, oj gausi už tai). Bet svarbiausia – anglų, pas Bolienę. Kas yra turbūt pats nerealiausias dalykas. Aš pas ją net petaką turėdama jausiuosi pati laimingiausia:)

O kiekviena diena, kažkuo įdomi. Kaip kaskart su Akvile ir Kriste susiverčiam pas mane žiūrėti filmų. Ir ne esmė, kad mama jau šnairuoja :)
Mano netikėta, bet labai skani investicija (atvarysim to daikto per laisvas pamokas).

Ir… Tas savaitgalis.
Kai norėjosi visą liūdesį nuskandinti.
Pamiršti. Pamiršti. Pamiršti.
Bet neišėjo. Kokia kvaila buvau, o die, kokia naivi…
Tikėjau, nors žinojau, kad neverta tikėti.
Kaltinau save, nors viskas buvo kitaip.
Tiesiog, tai skaudžiausia pripažinti pačiai sau.

O sekmadienį, patiko nustebinti Robertą, kuri ničnieko nežinojo :)
Emili, ačiū už palaikymą, ir kaip tarėmės, kitąmet ateisiu tavęs palaikyt ;)
Gintaryt, ačiū :) tavo palaikymas man visad buvo labai svarbus. Pamenu, kaip tu mane skatindavai, o paskui bardavai, kad skubėdama nerandu laiko sau. Tai viso to dalis.
Agnuže – sveikinu su naujomis pareigomis :))
Ir visad gera su tavimi ant laiptukų sėdėt, su vynu ir mėtom. O mes vėl blaškysimės Vilniuj :) Ne esmė, kad dar nieks neužpildyta, nieks nenuspręsta.
O šiemet lažybos bus? ;D

Šviesių dienų.

Žodis iš „D“ raidės

Prabėgo savaitė. Be galo trumpa savaitė. Pilna daugybės jausmų ir patyrimų, gražių akimirkų. Ir turbūt nekeisčiau to laiko, nė už ką!
O dabar viskas sumauta… Ir net keista tai sau sakyti. Sėdžiu, skaitau, klausau muzikos, ir po velnių, nekenčiu savęs, nekenčiu kažko kažko. Ir kartu nežinau ko. Kai būnu su draugais, viskas ramu, šypsausi, juokiuosi; bet namie viskas kitaip…
O kad žinočiau kas man darosi…

Vis dažniau pagalvoju, kad man trūksta to. Norėtųsi vėl skrajoti padebesiais kaip tada. Vėl klausytis tų dainų, viską prisiminti, vėl žiūrėti filmus, ir verkti… Galbūt man to ir reikia, išlieti visas emocijas. Jų per daug. O aš nežinomybėj…

Skaičiau knyga „12 dydis – ne stora“. Turbūt paaugliškas romaniūkštis, bet neatsilaikiau, norėjosi kažko, kas neapkrautų proto. Paskaičius knygą jaučiuosi laiminga, kad vis dar šiaip taip telpu į 8 dydžio kelnes. Bet gerai pagalvojus, net jei tektų naudoti 12 dydį, abejoju ar būčiau ta, kuri dėl to pergyvena. Būna dalykų, kurių nepastebiu ;D
Bet randu daugybė kitų trūkumų… Dabar kovoju su dideliu noru išsiverti auskarą, ir gal vėl grįžti prie blondiniškų laikų. Bet man patinka raudona. Parinka ryte atsikelti, įšliaužti į virtuvę ir gaut iš mamos bart, kad nesusišukavau.

Viskas per daug apsivertė aukštyn kojom. Kartais nesinori net minėti tų dalykų, kurie tai padarė. Atrodo, kad tik tariu žodį, o tai skamba lyg pagyra. Nenoriu to. Man to nereikia. Jaučiuosi negerai dėl visko. Tai ne man. Man labiau visad patiko būti užkulisiuose. Taip, tai pripažinimas. Bet tik tiek. Tik tiek man tai reiškia. Gal truputį daugiau.
Bet tai nesvarbu.

Atsiprašau savo trijų muškietininkų, kuriems pastarosiomis dienomis sunkiai sekėsi su manimi bendrauti. Tautvio, kurį turbūt išvesiu iš kantrybės tuoj.

Tikiu, kad viskas praeis.
Tik reikia laiko.

Suprasti tai.