Et cetera

„Ir taip toliau“

Kambaryje tamsu. Šviečia tik kompiuterio ekranas ir už lango blyksintys žaibai.
Dar nenusprendžiau, ar lengviau rašyti ir išlieti mintis, kada būnu sunku, ar atvirkščiai, kai būni gerai nusiteikęs. Kai kažkas priverčia tave susimąstyti ir bent keliom akimirkom paverčia kitokiu, mąstančiu apie save, apie kitus. Apie gyvenimo prasmę. Aišku, amžinai negalintį atsakyti į šį klausimą. Bet bent bandantį!

Gera sustoti akimirkai ir pažiūrėti atgal. Į tai kas buvo. Mano kelias dabar violetinis. Tik nežinau kodėl. Užsimerkiu ir matau save einančią kaimo keliuku. Ir atsigręžus viskas nusidažo violetine spalva…

Iš vis, mintyse daugybė gražiausių atsiminimų. Kiekviena skambanti daina kažką reiškia, kažką primena. Tai lyg savotiškos etiketės. Bet juk gera po daugelio dienų per radiją ar kitur netyčiom išgirdus dainą prisiminti tai, kas suteikė džiaugsmo. Bent tai akimirkai.
Norisi sakyti, kad šis laikotarpis toks neįdomus, kad nėra jokios dainos, kurią jam priskirčiau. Bet kartais gera būti ramiai. Pailsėti nuo žmonių ir triukšmo, kurį jie susikuria aplink save.

O atsimerkus pasaulis toks pats spalvotas. Toks pats keistas, tiek kartų keiktas ir tiek mylėtas!

Non scholae, sed vitae discimus

„Mokomės ne mokyklai, o gyvenimui“.

Kai už lango šilta, o tu sėdi tvankiame kambaryje apsikrovus istorijos vadovėliais ir konspektais.
Kai nuo to „važiuoja viskas įskaitant stogą“.
Kai, kai…
Taip, žinau, susiradau patį geriausią laiką savo įrašui — likus dviem dienoms iki istorijos VBE, kai reikia išmokti begalę dalykų, o galva kiaurut kiaurutėlė.

Pastaruoju metu man ypač sunku rašyti. Per daug susikaupė viduje. Per sunku tai paversti žodžiais. Bet nesiknaisiosiu tame, kas liko praeityje — atėjo pavasaris, kurio aš ir vėl nepastebėjau.  Aplink buvo žalia žalia ir nieks man nepasakė, kad tai ne pasaulio pabaiga. Išgyvenau daugybę jausmų krizių, ar kaip ten bepavadinsi, ir sėdžiu sau dabar rami, nes gera šypsotis ir žvelgti į saulę nesukant dėl kažko galvos. Ir buvo daugybę dalykų, kurių nesinori prisiminti, bet buvo ir tokių, kurie visą laiką primins beprotišką 2010-ųjų pavasarį.

Kava, energetiniai gėrimai, o istoriją taip sunku mokintis… ir kažkaip net nevilioja žodžiai, kad nuo to priklausys mano tolimesnė ateitis.
Niekad nemaniau, kad mokyklą palikti bus taip sunku. Nuskambėjo paskutinis skambutis ir protas vis dar nesuvokia, kad daugiau nebus piktumų ant mokytojų, pamokų praleidinėjimų, betikslių pasisėdėjimų parke, valgykloje ar mokyklos aikštelėje stovinčiame automobilyje. Nebus miego per pamokas ir niekas nerėks dėl neatliktų namų darbų. Ir niekad nebebus klasės kvailysčių, kurios priversdavo nusišypsoti net niūriausią dieną ar baisiausio kontrolinio metu.

Dvylika metų… o kur jie dingo, kur?

Pagalvojus, kad ir kiek kartų keikiau tuos žmones, jų man trūks. Ypač truks būnant kažkur kitus, ne čia, kai žinosiu, kad negalėsiu parašyti paprastos žinutės ir susutikti. O po penkerių metų bus taip keista…  Visi pasikeitę, susikūrę savo gyvenimus. Bet kartu bus įdomu, ar juose išliko bent dalis tokių, kokie buvo mokyklos suole.

O aš prisimenu tą dieną prieš metus! Ji buvo tokia pat saulėta, o aš nerūpestinga ir išsiblaškiusi (kaip visada). Kai iš tėvų susilaukdavau tik piktumų, bet į priekį vedė tikėjimas, tuo ką darau. Ir nesigailiu. Be to tikėjimo dabar neturėčiau daugybės dalykų viduje, kad ir kiek jie ašarų kainavo.                                          
                                                                                                                                                                                                                    Ir… Ačiū, kad esi!