„Niekas nebūna visiškai laimingas“
Stoviu kryžkelėje, ir nežinau ką pasirinkti.
Ar eiti į kairę, ar eiti į dešinę. O galbūt viską mesti ir eiti tiesiai?
Kartais nekenčiu gyvenimo už tai, kad priverčia rinktis. Rinktis tarp dalykų, kurių pati nesuvokiu. Ir laikas bejėgis. Jausmai bejėgiai. Kaip ir protas. Neįsivaizduoju kuri mano kūno vieta dar funkcionuoja, kaip kad turėtų.
Regis esu pilna jausmų. bet jie neprasiveržia, nei pyktis, nei džiaugsmas. Kažkas kitas, dar nepatirto ir nesuvokiamo. Todėl taip kankina tai, ką turi pats atrasti ir pavadinti.
Prisiminiau TĄ žvilgsnį. Aš vėl juo žiūrėjau. Nesuvokiau to tada, tik daug vėliau, prisiminus tą akimirką. Ar tai kažką reiškia? Norėčiau. Deja, į daugybę klausimų negaliu atsakyti net aš pati sau. Ką bekalbėti apie kitus. Tik žinau, kad tas žmogus niekada neras čia dalelės savęs.
Praėjo daugybė laiko. Tai kas vyko – jau nebesvarbu. Ne tai, kad nesvarbu man, bet nesvarbu kitiems, nebuvusiems, negirdėjusiems. Tai gal ir reikia palikti praeičiai – kad ir kiek džiugesio ar ašarų buvo. Reikia žiūrėti į priekį. Ir tikėti. O aš tikiu, kad išmoksiu tikėti.
