„Tiesos kalba paprasta“.
Atsisedu ir bandau susikaupti. Nerašiau begalę laiko ir atrodo, nebemoku to daryti. Eilutę po eilutės trinu ir bandau iš naujo. O tada pasiduodu ir nugrismtu į apmastymus ir savikritiką.
Suprasti, kad negaliu dėstyti savo minčių raštu yra tas pats, lyg dainininkui prarasti balsą. Prarasti dalelę savęs. Ir pyktis, riksmai nepadeda. Nes nebegali kovoti su savimi. Negali priversti daryti to, kad ir kaip širdis trokštų.
Planavau pirmąjį įrašą parašyti džiugų ir pilną šypsenos. Atsiminimų, apie gražias akimirkas, kurios čia aplankė. Jų gal ne tiek ir daug, bet blogi dalykai ir taip kaskart kankina užgošdami gerus ir gražius prisiminimus. Jeigu jų neužrašai jie dingsta.
Kiek kartų užsimerkdavau ir šypsodavausi prisiminus tą laikotarpį. Tos visos akimirkos atrodo neša tave ir svaigina…
Kiek tai pareikalavo jėgų ir emocijų, kol sugebėjau susigyventi ir išmokti priimti tai, kaip buvo. Su sudaužytais kai kuriais vidaus organais aš iš naujo mokinausi mylėti ir atrasti.
Ir prabėgus tiek laiko, kai viskas nugrimzdo ir pasislėpė po laiko debesim, visai netikėtai viskas atgyja. Ir visas skausmas, kuris buvo juntamas tada, atrodo toks bevertis. Tikėjau ir gerbiau visus šiuos metus, laikiau kažkuo daugiau nei vien pasako žodis draugas.
…Norisi bėgti ir šaukti. Išliet visą įniršį. Kad tiek laiko išvaisčiau kaltindama save, tikėjau žmogum, kurio gyvenimas pastatytas vien ant melo. Kad buvau beviltiška kvailė, kuri manė, jog draugai visad padės, patars, atrodė, kad visi ginčai po truputį tik dar labiau stiprina draugystę ir pasitikėjimą. Bet tik atrodė.
Nežinau, kaip pavadinti tą žmogų, kuris mūsų draugystę iškeitė, kad būtų nedemaskuotas dėl melo? Kad daužė mano širdį kaskart kai ją lipdantys klijai pradėdavo veikti. Atidaviau daug savęs, o mainais gavau tik dar daugiau skausmo.
Žiūriu pirmyn plačiai atmerkusi akis. Jos vis dar pilnos nustebimo, pykčio. Pasaulis svyruoja po kojomis. Nesustoja, o tik dar stipriau sukasi…
