"Pusmetiniai" nerimai

Dar viena diena pilna nerimo dėl pusmečių. Aišku, jau ne taip stipriai dėl to jaudinuosi, kaip kad praeitais metais, bet vistiek. Kažkaip tikėjausi daug geresnių pažymių, bet yra kaip yra, laukia dar vienas pusmetis, ir žadu stipriai pasimokyti. Ir būtų labai labai labai gerai, kad Gerbiamoji Pavaduotoja, kuri ryt ruošiasi pagaliau pasirodyti mokykloje, būtų patvirtinusi mano prašymą dėl biologijos, nes fizikoj, nieko nesuprantu, miegu, ir dar prie visiškos laimės prisidėjo petakas pusmetyje. Bent būtų buvus Agnė, vis su savo Kirkoravo dainom prablaško mintis.
Padėtį taiso besišviečiantis dešimtukas iš informatikos, ir aišku, pergalingas žygis pas Gelžinį. Truputį pazyziau, kad "buvau išvykus į Strasbūrą, visas pasiruošimas tam, atėmė labai daug laiko, o ryt va niekaip negaliu ateiti atsiskaityti, nes būsiu komisijoj Šauniausio mokinio konkurse ir t.t." ir išvedė dešimtuką, su pažadu, kad artimiausiu laiku tikrai viską viską atsiskaitysiu. Nors neesmė, kad ten tų žmogeliukų ir jų rankų padėčių, kur reguliuoja kelią, nesupratantu nė trupučio. Kristina, sakė kad ėjo teoriją laikytis jų nežinodama, bet aš turbūt ne toks laimės vaikas kaip ji, kad tai pasiteisintų ir manuoju atveju.

Apie interviu. Buvo baisu. Visų pirma, nežinau, kada atrasiu laiko tą daiktą patalpinti kompiuteriniu variantu, nes reik kantrybės taisant kalbą, ir paverčiant ją lengvai skaitoma ir suprantama visuomenei. Bet tikiuos susidorosiu su tuo.

Užturėjom šiandien su mergaitėm tokį linksmą žygį į parkelį. Istorija apie tai nutyli, bet žinau Kristut, kad ir pati to norėjai ;p

...

Ryte suskambėjęs žadintuvas, tikrai nieko gero nežadėjo. Ypač kai miegoti nueiti tenka apie 2h nakties, ryte mintys liejasi tikrai ne pačiais gražiausiais žodžiais. O šiandien buvo iš tų dienų, kai niekam nebuvau pasiruošusi, nes visą vakarą sprendžiau gerbiamąją matematiką, norėdama pasikelti pažymuką iki padoraus. Įdomu kaip mano triūsą įvertins mokytoja (6 dideli dideli labai, ir dar 2 prirašėm su Deividu - ačiū jam, kad paaiškino ir išsprendė už mane ;)), beje tokio aukšto pažymio, nors ir pusmetyje, nesu turėjusi nuo 5 klasės, o tai manau daug ką pasako.
Ir pagaliau grįžo Kristina! Buvo smagu vėl pamatyti jos šypseną, išgirsti nusiskundimus, išklausyti verkšlenimus, kaip jai reikia "to", ir aišku - gauti draugiškų niuksų. Bet svarbiausia, tik dabar supratau kaip man viso to trūko šias dienas!
Deja, po paskutinio pyktuko, mūsų santykiai nėra tokie geri. Kartais gaila ir norisi kažką keisti, bet suprantu, kad turime pailsėti viena nuo kitos. Laikas tik sudėlioja viską į savo vietas.

Tapau vieno internetinio tinklalapio redaktore. Kol kas, dar tik bandomasis laikotarpis, kurio man regis, aš nepereisiu. Nes, kažkodėl nujaučiu, kad antrasis kandidatas yra daug stipresnis, ir ambicingesnis už mane. Bet, nepabandžius - nežinosiu.

O ryt laukia dar vienas interviu. Dabar su didele chebra ir įdomu, kaip man pavyks juos tramdyt. Tikiuosi, pavyks iš jų išgauti viską kas įdomiausia, nes juk reikia sužibėti prieš naująjį redaktorių :) Tiesa, dar reikia sugalvoti klausimus ir t.t., bet tai mano prioritetų sąraše šį vakarą tik po skaidrių darymo informatikai ir etikai. Dar beje mažyčiai reikaliukai dėl šimtadienio, ir straipsnis apie Rusiškos arbatėlės popietę, regis, pats tikrai nepasirašys.

Kaip Agnutė ir minėjo, pagaliau sulaukėme džiaugsmingojo siuntinuko skirto "Vilnius kultūros sostinė 2009" ambasadoriams. Tiesa, daug makulatūros, ir vienintelis daiktas, kurį tikrai naudosiu - ženkliukas. Nu, gal dar atvirlaiškius bandysiu prakišti pažįstamiems užsienyje.

Šypsenos ,juokas, ir ledai

Nuo šiandien imsiu manyti, kad entuziazmas užkrečiamas. Regis, aplinkui mane tiek daug žmonių, kurie tik šypsosi ir džiaugiasi, tad pagalvojau, kurio velnio gi man, nemetus visų rūpesčių šalin? Ir tikrai šiandien turėjau nuostabią dieną, su daug šypsenų ir juoko.
Rytas prasidėjo ne kaip. Kaip visad. Su Akvile skubėdamos į mokyklą spėjom aptarti savaitgalio įvykius. Nesuprantu dar ir dabar, kaip mes sugebam abi vienu metu kalbėti, bet dar kartu išgirsti ir suprasti ką kita sako. Džiaugiuosi, kad vėl teko laimė sėdėti su ja per anglų, bent jau pirmą kartą, per keletą savaičių nuo tada, kai anglų mokytoja susodino mus, "kad sėdėtume drausmingai", nebuvo pavojaus iškristi iš suolo!
Tiesa, prisidėjo dar viena blogybė - budėjimas. Baigiu užšalti budėdama ir atlikinėdama durininkės pareigas. Bet šiaip, tai normaliausias budėjimo postas, kur nieko nereikia daryti. Aišku neskaitant pilietinės pareigos užtikrinti drausmę.
Turbūt visa gera nuotaika prasidėjo nuo istorijos pamokos. Taip, neįtikėtinas dalykas, bet griežtoji mokytoja Volkuvienė su humoru interpretavo mūsų žiauriai parašytus kontrolinukus.
Dėkavoju aukščiausiajam, kad bent mano klaidos buvo žmoniškos ir tikrai rimtos, ne taip, kaip kai kurių, nes būtų buvus nemaža gėda. Bet kokiam žiopliui reikia būti, kad nežinot koki metai eina prieš 801, arba, kaip kad mokytoja minėjo, net jos motina, gyvenime turbūt nemačius istorijos vadovėlio, žino kad Izraelis - ne musulmoniška šalis. Stebiuosi, kaip žmonės su tokiu aukštu IQ vis dar mokosi A lygyje (čia kalbu apie vieną fuksę iš paralelinės klasės, kurios lapukas pakliuvo į mano rankas).
Mūsų didysis planas su Akvile pavyko. Vos iškėlusios koją iš mokyklos, vėl panorome ten būti - mintis kokį kilometrą minti šlapiais batais tikrai neviliojo, o ledų tai norėjom. Šiaip taip atšliaužėm iki stotelės, ir pasinaudojom viešuoju transportu. Išlipę, ir eidamos, tariamos parduotuvės link, išsiaaiškinom, kad nė viena nežinom, kur tiksliai ta ledainė randasi. Ot būtų buvę mum, kad tektų ledus pirkt kažkokioj parduotuvėlej, ir tada jau tikrai nebūtų prireikę iš valgyklos nukniauktų šaukštų. O tiek adrenalino buvo! Svarbu, viskas baigėsi gerai. Neskaitant net ginčų dėl ledų skonio (aš dar ir dabar noriu melioninių;p), buvom laimingos dėl laukiančių pietų.
Paskutinė nuolatinė klasės susitikimų vieta - valgykla. Sutikę daugiau nedrausmingų mokinių (Gintarę ir Gretą), kurios, kaip ir mes, tikrai nebuvo išnagrinėję begalo gražaus Maironio eilėraščio šlovinančio Vilnių. Didvyriškai ir draugiškai įveikėm ledus, aptarėm dienos aktualijas, ir išradom naujas mirksėjimo-morzės abėcelės technologijas. Nereikėtų pamiršti ir didžiojo Šnarplių choro, kuris savo melodijom taip pakėlė nuotaikas, kad beveik neabejojau, kad tuoj būsim išmestos iš valgyklos už rimties nesilaikymą.
Didelis ačiū, visiems kurie šiandien prisidėjo prie to juoko, dėl kurių ir kuriems šypsojaus! Jūs - patys brangiausi!:)*

Apie svajones, sniegą ir t.t

Pagalvojau vakar, kad būsiu protinga ir parsisiųsiu tą programėlę, kur Agnutė kažkada rašė, kad pradėjo ja naudotis ir viskas daug paprasčiau pasidarė. Deja, kaip visad, kas tinka kitiems, man netaikoma. Tad ir dabar prisivirus kažkokios košės su ta stebuklingąja programa, grįžtu į blogger rašymų studiją. Be jokių navarotų, bet bent jau esu tikra, kad mano pranešimas bus patalpintas normaliu formatu ir be jokių diafektų.
Visas mano sekmadienis, visut visas, buvo praleistas prie informatikos pateikčių kūrimo. Ir va kątik iš ten iškišau nosį, norėdama pavalgyti ir trumpai pakontaktuoti su aplinkiniu pasauliu. (Dabar pilnai suprantu tuos visus kompiuteristus ir mokslininkus, nes sėdėjimas prie kompiuterio atima tieeeek pat jėgų kiek ir fizinis darbas). Prie skaidrių kūrimo sėdėsiu dar kelias dienas, kol susirankiosiu visą informaciją, ir tikiuos mokytoja nepyks, kad vėluoju visą savaitę ;D

Vakar teko turėti tokį, sakyčiau, gan įdomų pokalbį. Apie svajones.
Visi juk turime svajonių, ir vienos jos didesnės, kitos mažesnė, įgyvendinamos ir neįgyvendinamos. Visad kažkur mumyse yra pasislėpęs mažytis noras, turėti kažką, kažką pasiekti. Manau, svajonės ir yra tas stimulas, verčiantis mus eiti tolyn, siekti savų tikslų, neįmanomą padaryti įmanomu.
Mūsų svajonės auga ir keičiasi, jei ko nors negaunam, atsiranda naujų norų, ir naujų siekių; o gavus - norisi daugiau.
Manęs paklausė, o ar nebūtų puiku, jei visos svajonės išsipildytų ir būtų tiesiog patiektos ant lėkštutės? Ne, nebūtų... Nemanau, kad pinigai gali įgyvendinti svajonę. Galbūt tik padeda ją pasiekti. Juk tikrai nesvarbu, kiek kainavo tas daiktas, svarbu, kiek meilės į jį įdėta. Ir svajonė, nepasiekta savais darbais, tiesiog netenka vertės, tampa nebetokia svarbi, kokia buvo prieš tai.
Daugelį savo svajonių, galiu įgyvendinti tik aš pati. Ir nenorėčiau, kad kas nors prikištų nagus čia! Tai brangu tik tol, kol tai mano.

Palinkėsiu visiems, siekti svajonių ir padaryti kažką neįmanomo. Bei patirti tą džiaugsmą kurį suteikia jos. Kažką stebuklingo ;)*

Lauke sninga. Aišku, nebuvau iškišus ten nosies, nes vien mintis apie šaltį mane stingdo. Bet jau geriau truputuką šalčiau, nes man baisiai nepatinka kai tirpsta sniegas. Kodėl gamta taip nesurėdyta, kad sniegas ištriptų ir nepaliktų jokių balų?? Dabar iki mokyklos, tikrąja to žodžio prasme reikia plaukti, o manieji batai, beje, su labai gera drėkinimo sistema.

Vakar nusprendžiau truputį paprotestuoti ir nežiūrėti "Dainų dainos". Visų pirma, nepagaunu ten kampo ir, jei net suprasčiau, vistiet manau, kad tai baisi nesamonė. Gera klausyti kaip visi giria giria, bet įdomu, ar bent pusė jų taip mano?
Bet ryte, aišku nugalėjo smalsumas ir žvilgtelėjau į rezultatus. Kadangi turiu tokią savybę, neklausyti dainų prieš renginius, susidomėjau, kaip gi skamba ta laimėtojo daina. Ir tikrai, buvau nustebinta. Kolkas, tai kažkas normaliausia, ką galėtumėm siųsti į didžiają Euroviziją. Jau dabar pasirodymas, tai kažkas tokio, o dar gerai padirbėjus, būtų super. Bet kaip visad, atsisės pencininkai prie televizorių ir užbalsuos už kokius Sipavičius. Va čia tai mūsų pasaulinis įvaizdis !

ne Ta diena

Dar vakar pagalvojau, kaip gerai, kad visi rūpesčiai praėjo ir vėl galiu šypsotis. Deja, šiandienos rytas parodė kaip aš klydau. Namuose tvyrojusi įtampa, regis tik ir laukė kada galės prasiveržti. Niekad nepatiko pyktis su mama, nes visų pirma ji nemoka nusileisti, ir kad ir ką bepasakyčiau ar padaryčiau, vis tik būsiu neteisi. Tokios jau tos gyvenimo tiesos… Visad buvau linkusi tylėti ir tik išklausyti jos riksmus. Deja ne šįkart. Mano žodis – jos dešimt. Ir kaltinimas, kaltinimas, kaltinimas… Sėdėjau ir leidau savo pykčiui, nusivylimui ir širdgėlai bėgti upeliais iš akių… Tomis akimirkomis, į galvą lenda tokios mintys, kurios tikrai neguodžia ir nepadeda, tik dar prisideda po lašelį prie ašarų. Visas pyktis ir visi nusivylimai per šiuos metus… O kartais taip norėdavosi, kad sunkiomis akimirkomis, kaip kad ir šįryt, kad kas nors prieitų, apkabintų ir paguostų, pasakytų padrąsinantį žodelį, suteiktų tvirtybės. Bet būdavau viena. Gal taip po truputį ir išmokau viską pernešti ant savo pečių, patyliukais, kad tik kitų neskaudint. Nes, juk vienintelis žmogus, galėjęs man padėti būdavo kitoje barikadų pusėje. Visada.
Žinoma, turiu būrį draugų, bet jie irgi žmonės, ir turi savų rūpesčių, nesinori užkraut dar ir manųjų. Ačiū, Kristinai, kuri, nors ir su pasibaigusia sąskaita, po kelių valandų parašė. Nors ir po “visko”, bet tai labai vertinu. Žinau, kad visad būsi šalia kai reikės. Ir kiek kartų jau buvus! (Tavo pasiūlymas dėl bulvių buvo priimtas, nes vakarui baigiantis turbūt bučiau baigusi savo egzistenciją dėl bado). Ačiū ir Akvilei, kuri visai nieko nežinodama sugebėjo mane pralinksminti. Deja, nenorėjau jos džiaugsmo ir entuziazmo sugriauti savo graudžiais pasakojimais. Manau ji bent tokios dalelytės buvo verta. Džiaugiuosi kartu su ja, nes kai reikia – ji liūdi su manimi.
Tai tik dar viena bloga diena mano gyvenime. Viena iš daugelio.

Tiesiog - eilinis penktadienis

Tris valandas praleidau "google" ieškodama normalaus skino, ir deja jo neradau, tad dar teks kurį laiką palaukti ir gyventi su "bet kuo žaliu ir panašesniu į "į temą".
Tikiuosi, kad pagaliau visame kame susivoksiu, nes kol kas man dar tos pačios žalios pievos čia.

Kažkodėl penktadienis nėra mano mėgstamiausia diena. Gal dėl to, kad tai baisiai nuobodžiai praleistas laikas mokykloje: per ispanų kaip visad - karpau ausytėmis ir vaidinu, kad kažką vis dėlto suprantu. Gale pamokos, mokytoja neiškenčia ir vis dėlto paleidžia savo mylimo Enrique Iglesio dainų, kurios per pusmetį spėjo visiems atsibosti ir turbūt sapnuojasi pačiuose baisiausiuose sapnuose. Per lotynų - žavutis mažiukas kontrolinukas ir pažadas, kad išmoksiu sentencijas ir atsiskaitysiu, nes kitaip dešimtuką metiniam matysiu kaip savo ausis. O kadangi šiais metais ypač sublizgėjau tokiose srityse kaip anglų kalba ir fizika, geras pažymys nepakenktų tėvelių akims.
Po pamokų aktų salėjė įvyko 7-8 klasių šauniausio mokinio konkursas, kuriam taryba buvo priversta labai atsakingai pasiruošti, tad Net visą valandą prieš renginį repetavome kas kur stovės ir kas ką sakys. Buvo gan įdomu stebėti, kaip situacijose Odeta vaidino konduktorę, ir vis dėl to buvo suvaryta, ir kaip, deja, Gretai nesisekė atskleisti korumpuotosios mokyklos valdžios pusės vaidinant direktoriaus pavaduotoją.

Vakaras nusimato geriant arbatą ir vaistus nuo galvos skausmo. Imu manyti, kad dėl visko kalta muzika, deja, tyloje gyventi nemoku.

1.

Kaltę turėčiau suversti Agnei, kuri, vieną labai nuobodžią dieną, dar senais metais, pasiūlė susikurti blogą. Deja, delsiau ir laukiau - o kam man jo? Niekad nepatiko rašyti dienoraščių, galvojau, kad tai kvaila. Šiaip ar taip juos kažkur nukišdavau ir pamiršdavau kur. Bet štai aš čia... Deja, su truputį nenusisekusiu skinu, bet tikiuosi, kad su laiku čia atsiras toks gražus paveiksliukas, kuris bent šiek tiek atitiks pavadinimą. Žalia Pienių pieva... Netikėtai šovęs į galvą, bet labai labai ryškus prisiminimas. Gal ir pats seniausias. Turbūt niekada nepamiršiu ir dar ilgai sapnuose regėsiu tas žalias pievas su geltonomis pienių galvomis, ir ryškų mėlyną dangų. Laikysiu tai mintyse, tą trimečio vaiko matytą vaizdą, ir svajosiu sugrįžti ten kur brangu. O dabar galiu duoti tik daugybę pažadų, kad rašysiu ir netinginiausiu. Čia tiems žmogučiams, kurie kaskart duoda draugišką "spyrį", ir tiems kurie skaitys...