ne Ta diena

Dar vakar pagalvojau, kaip gerai, kad visi rūpesčiai praėjo ir vėl galiu šypsotis. Deja, šiandienos rytas parodė kaip aš klydau. Namuose tvyrojusi įtampa, regis tik ir laukė kada galės prasiveržti. Niekad nepatiko pyktis su mama, nes visų pirma ji nemoka nusileisti, ir kad ir ką bepasakyčiau ar padaryčiau, vis tik būsiu neteisi. Tokios jau tos gyvenimo tiesos… Visad buvau linkusi tylėti ir tik išklausyti jos riksmus. Deja ne šįkart. Mano žodis – jos dešimt. Ir kaltinimas, kaltinimas, kaltinimas… Sėdėjau ir leidau savo pykčiui, nusivylimui ir širdgėlai bėgti upeliais iš akių… Tomis akimirkomis, į galvą lenda tokios mintys, kurios tikrai neguodžia ir nepadeda, tik dar prisideda po lašelį prie ašarų. Visas pyktis ir visi nusivylimai per šiuos metus… O kartais taip norėdavosi, kad sunkiomis akimirkomis, kaip kad ir šįryt, kad kas nors prieitų, apkabintų ir paguostų, pasakytų padrąsinantį žodelį, suteiktų tvirtybės. Bet būdavau viena. Gal taip po truputį ir išmokau viską pernešti ant savo pečių, patyliukais, kad tik kitų neskaudint. Nes, juk vienintelis žmogus, galėjęs man padėti būdavo kitoje barikadų pusėje. Visada.
Žinoma, turiu būrį draugų, bet jie irgi žmonės, ir turi savų rūpesčių, nesinori užkraut dar ir manųjų. Ačiū, Kristinai, kuri, nors ir su pasibaigusia sąskaita, po kelių valandų parašė. Nors ir po “visko”, bet tai labai vertinu. Žinau, kad visad būsi šalia kai reikės. Ir kiek kartų jau buvus! (Tavo pasiūlymas dėl bulvių buvo priimtas, nes vakarui baigiantis turbūt bučiau baigusi savo egzistenciją dėl bado). Ačiū ir Akvilei, kuri visai nieko nežinodama sugebėjo mane pralinksminti. Deja, nenorėjau jos džiaugsmo ir entuziazmo sugriauti savo graudžiais pasakojimais. Manau ji bent tokios dalelytės buvo verta. Džiaugiuosi kartu su ja, nes kai reikia – ji liūdi su manimi.
Tai tik dar viena bloga diena mano gyvenime. Viena iš daugelio.