"Pusmetiniai" nerimai

Dar viena diena pilna nerimo dėl pusmečių. Aišku, jau ne taip stipriai dėl to jaudinuosi, kaip kad praeitais metais, bet vistiek. Kažkaip tikėjausi daug geresnių pažymių, bet yra kaip yra, laukia dar vienas pusmetis, ir žadu stipriai pasimokyti. Ir būtų labai labai labai gerai, kad Gerbiamoji Pavaduotoja, kuri ryt ruošiasi pagaliau pasirodyti mokykloje, būtų patvirtinusi mano prašymą dėl biologijos, nes fizikoj, nieko nesuprantu, miegu, ir dar prie visiškos laimės prisidėjo petakas pusmetyje. Bent būtų buvus Agnė, vis su savo Kirkoravo dainom prablaško mintis.
Padėtį taiso besišviečiantis dešimtukas iš informatikos, ir aišku, pergalingas žygis pas Gelžinį. Truputį pazyziau, kad "buvau išvykus į Strasbūrą, visas pasiruošimas tam, atėmė labai daug laiko, o ryt va niekaip negaliu ateiti atsiskaityti, nes būsiu komisijoj Šauniausio mokinio konkurse ir t.t." ir išvedė dešimtuką, su pažadu, kad artimiausiu laiku tikrai viską viską atsiskaitysiu. Nors neesmė, kad ten tų žmogeliukų ir jų rankų padėčių, kur reguliuoja kelią, nesupratantu nė trupučio. Kristina, sakė kad ėjo teoriją laikytis jų nežinodama, bet aš turbūt ne toks laimės vaikas kaip ji, kad tai pasiteisintų ir manuoju atveju.

Apie interviu. Buvo baisu. Visų pirma, nežinau, kada atrasiu laiko tą daiktą patalpinti kompiuteriniu variantu, nes reik kantrybės taisant kalbą, ir paverčiant ją lengvai skaitoma ir suprantama visuomenei. Bet tikiuos susidorosiu su tuo.

Užturėjom šiandien su mergaitėm tokį linksmą žygį į parkelį. Istorija apie tai nutyli, bet žinau Kristut, kad ir pati to norėjai ;p