Vis dar čia.

Turėjau šiandieną pašvęsti mokymuisi: istorijai, biologijai, ir anglų kalbai. Deja, visus planus teko atidėti, nes namai dabar pilni vaikų, ir per triukšmą, tikrai neišeina į galvą kalti visų Lietuvos valdovų, jų valdymo bruožų ir ką, kas, ir kaip nukariavo.
Taigi, dar viena dienelė, per kurią galima sakyti, nenuveikiau nieko naudingo. Nors, laisvos minutėlės irgi neturėjau...
Bent jau, pagaliau prisėdau prie interviu, ir galiu pasakyti, kad išėjo gan neblogai. Dar keletas eilučių apie pačią grupę ir bus baigta. Dažnai pagalvoju, kad kai tik gavau pasiūlymą, imti interviu, atrodė labai baisiai, bet vis labiau man tai patinka. Net tas galvojimas, ką čia dar pakalbinus, ar kur radus kokį įdomesnį jaunuolį, kažkuo žavus.
Gerbiamoji Agnutė, įdėjo vieną interviu į svetainę, tai turbūt truputuką pasididžiuosiu ir įkelsiu nuorodą ir čia.
Kalbant apie straipsnius, aš vis dar neparašius apie „Rusų arbatėlę“ į mokyklos svetainę. Jau net truputuką nepatogu prieš mokytoją, ir šiandien būtinai reikia kažką sugalvoti.

Tiesa, džiaugiuosi, kad pagaliau pasibaigė pusmečiai. Nors pažymiai truputuką blogesni, negu prognozavau rugsėjį, prisižadu pasitaisyti. Laimei, bent fiziką pakeitė į biologiją. Dabar abejonės mane ima graužti, ar gerai pasielgiau, regis ten taip suuunku. Iškęsiu, ir bus jau kaip bus.
Praeitą savaitę bėdavojau, kad sunki savaitė, bet ši regis ne ką geresnė laukia. Vėl trūks laiko sau, ir jau net nepamenu, kada paskutinį kartą veikiau, ką nors grynai sau. Prieš dvi savaites pradėta skaityti knyga, dar turės palaukti. Savaitėlę. Gal kelias.

O šiaip, man patinka savaitgalis.
Valkiotis po namus, be jokių lęšių, kosmetikos ir tvarkingai sušukuotų plaukų (šiaip net neįsivaizduoju, kur šukos yra).

Naminė padėtis nusišviečia gražiai. Kaip, Kristut, sakei, mūsų gyvenimai dabar labai panašūs. Jau net turbūt apsieinam be paguodų. Likimo ironija, ar ne?