šimtadienis!

Ech, taip gera vėl atsisėsti ir ramiai sėdėti, patinginiauti truputuką prieš laukiančią dar vieną darbų savaitę. O ji regis prasidės jau ryt...

Na, bent vienas "vargas" atkrenta - šimtadienis. Šiandien ryte vienintelė mintis apie tai buvo - "Pagaliau". Juk tiek repetavom, tiek stengėmės, kad jau net bajeriai tapo nebejuokingi.

Pasišalinę iš antrosios repeticijos, su Kristina patraukėm pas mane. Kadangi, mūsų Bilanas dažėsi plaukus ir špakliavosi, vistiek nebuvo prasmės repetuoti. Taip pat labai tingėjau persirenginėti, tad teko kaimynus pralinksminti mėlynom forsinėm kelnėm. Užtrukau valandėlę, kol dariausi savo nerealiąją šukuoseną. Nors pirmą kartą teko daryti tokią rimtą, kad "stovėtų". Panelė Kristina tai lydėsi žiūrėdama. Svarbu ne pirmą kartą matė, ne toks didelis šokas :)

Pirmi tėtės žodžiai, kai tik įlipom į mašiną (jis pasižadėjo nuvešti mus iki mokyklos, nors ir pėstute tai lengvai padarytume, bet juk šukuosenos gaila, nesugadint reikia, kai pusė flakonėlio plaukų lako supurškiau) buvo, kodėl mano draugės plaukai normalūs, o mano ne. Atkirtau, kad ji su slidėm vaikščios, o aš ne. Manau, gan stiprus argumentas.

Taigi, manoji šukuosena sulaukė tikrai didelio susidomėjimo. Etikos mokytoja tai pusė minutės spoksojo netikėdama, o aš juk dar stovėjau prie durų ir nurodinėjau kam kur sėdėti reikia.
O geriausia, stovim su Povilu, ir žvengiam vienas iš kito: jis dėl mano šukuosenos, aš dėl jo - be dažymo, kuris nepavyko, ir tokios bilaniškos šukuosenos, kad toč toč.
Deja, mūsų pasirodymas nepavyko super, bet buvo galima sakyti pakenčiamas. Kai tik išėjau į sceną, supratau, kad pamiršau kaip laikyti smuiką, dar plius styga užsikabino ir teko ją atkabinėti, jau skambant muzikai. Povilas, kaip visad nerealus, rėkia į mikrafoną "Cause I got something to believe in/As long as I'm breathing".(Atsiprašau dėl to incidento, kai vos akių neišdūriau). O dar pamačius Kristiną su slidėm ir tuo sijonu... Stengiaus nežiūrėti, nes žinojau, kad tada jau juoko nesulaikysiu :) super mergyt, dažniau tuo sijonu užsidėk eidama į mokyklą.

Ir dar mažos problemos su batais... Nu man tikrai visai negaila buvo paskolinti savųjų Živilei, bet kai pasako tai paskutinę minutę, o man tuo metu "kaip tik to reikia" tikrai nepakelia nuotaikos. Teko visą renginį būti su per ankštais batais (ačiū vis dėl to Julitukei;)*) ir dar svarbiausia prastovėti, nes šokėjos užėmė mano vietą. Pabaigoje jau maniau neiškęsiu ir nusiausiu tuos batus, ir neprikišinėkit jau jūs man etiketo.
+ Buvo malonu su 10cm kulniukais pagaliau pasijusti aukštesnei už Kristiną, kuri šioje srityje profė. Palauk, pavasaris ateis... :)*

O visas šimtadienis tikrai buvo nerealus. Ir 12tokų pasirodymai pilni juoko ir nenuobodūs. Ir Agnutė su Turčinu, kaip tikros tampos patampos, gerai vedė renginį.
Ir tik skambant Marijono Mikutavičiaus "Mes pakeliui namo..." kai visi supuolėme bendroms nuotraukoms, šokiams... tada supratau, kaip buvo vis dėl to nuostabu, visą savaitę jaudintis dėl to, bei patirti tą džiaugsmą po visko.

"Kitamet, tokiu metu mes turbūt jau po pušele gulėsim"- dar nežinau kaip interpretuot šiuos žodžius, gerai ar blogai. Bet žinau, kad tada tikrai brangioji turėsim daug foto kartu, ir tiek daug, kad jau niekur nebetilps.
Ir direktoriaus žodžiais (kurio nebuvo, bet pavaduotoja mielai papletkino už jį) -"Liko šimtas dienų melstis..."
Deja, mus dar 365 dienos.... :)