Žalia pienių pieva…

Šis laikas buvo pats geriausias. Tikrai. Niekada nepamiršiu 2009-tųjų pavasario ir šios trumpos vasaros čia. Visi nauji veidai, kurie įsiveržė į mano pasaulėlį ir tapo mažyte jo dalimi, visos šypsenos ir nepaprastas laikas kartu. Ačiū Jums mielieji, kurie buvote šalia, kurie net patys nežinodami to, man davė daugiau nei gali numanyti.

Vakar buvo gera. Kaip ir šiandien. Tie patys brangiausi veidai (nors ne visi buvo šalia), juokas ir dar kartą juokas. Dar niekada nebuvo taip gera ir linksma žaidžiant anti-monopolį, kažkokį bučiuoklį, ar ką ten, bei geriant arbatą. [Mano galvoj dar dabar duobutė yra, o ant kojų tiek mėlynių, kad sunku suskaičiuoti… oj oj ;D)
O šiandien, visa valanda praleista veltui su Auguste ir Liutauru, naujo eina n* vakarėlio planavimas, kuris man jau dabar atrodo baisiai ;D
Ir keturi atsisveikinimai su Emiliu. Tą pačią dieną.
Ir atsisveikinimas su Ja. Stovėjau apsikabinus ją taip stipriai, bet paleidau. Nes žinojau, kad dar truputis ir imsiu verkti.

Pirmą kartą gaila išvažiuoti. Bet noriu ten. Kai kalbu su sese, kaskart įsivaizduoju tą mūsų laiką kartu, pokalbius atsisėdus ant sofos arba išėjus į kiemą su kavos puodeliu, pasivažinėjimus. Arba kai ji dar prieš 7h ryto ateina manęs prikelti ir sėdi ant lovos krašto ir mes kalbamės. Kaip Konoriukas man neatsikėlus nuo ankstyvo ryto stovi apačioj ir daužydamas vartelius mane šaukia. Jetau, kaip keista pagalvoti, kad jau ryt visa tai turėsiu vėl. Bet čia palieku begalo daug. Atleiskit, žinau, kad patys brangiausi, supras mane.

Will you catch me when I fall?
From the highest heights of all?

Ei, visi brangiausi prisiminimai išliks mintyse: Akvilė, Kristina, Greta, Augustė, Emilis, Greta Marija, Vytas, Vinga, Dovilė, Ramūnas, Dominyka, Nikolajus, Gabrielė, Kęstas, Ignas, Agnužė, Virginijus ir Gintarė – tai Jūs suteikėt man pačių gražiausių akimirkų. Pasiilgsiu gi ;)*

Ir… Niekada nepamiršiu tų akimirkų. Kaip gera būdavo gulėti žalioje pievoje. Jausti gaivų žolės kvapą, matyti mėlyną dangų ir girdėti muzikos garsus. Tai mano žalia pienių pieva…

Spalvoti linkėjimai,
Virginija.

[Atika – Po visko.mp3]
[ Placebo – Running up that hill.mp3]

Amat Victoria curam

Pirmadienį, vos pakėlusi galvą nuo pagalvės griebiu telefoną ir rašau Augei, jog niekur tokiu oru neisiu. Lietus pila kaip iš kibiro, o ji sumanė, jog kažkur 8h ryto tystumėmės :) tiesa, šiek tiek vėliau, ji mane vis tiek išvertė iš lovos ir liepė atsitysti iki centro.
Buvo smagu eiti sveikinti Gretos. Aišku, tokios didelės staigmenos jai nepadarėm, nes Augė truputį išsikalbėjo, bet manau bent šiek tiek ją pradžiuginom ;)
Tokia visa ir diena… Paskutinysis tarybos posėdis, nesigavusi konferencija, tada interviu, kavinėj su Greta ir kitais (ačiū, jaučiuosi tada tave apvalgiusi ;D), vėliau – pasisėdėjimas parke.

Jonines švęsti sumanėme vos ne paskutinę akimirką. Susivertėm pas Augę ir nuvarėm su visa manta (maistas, miegmaišis ir kitos išgyvenimui skirtos priemonės)į mūsų buveinę. Visą naktį – Alias, gitaros muzika (kas buvo nerealu!), pokalbiai, daug juoko. Beje, mieloji, ta tavo daina tikrai nereali. Buvo nepaprasta gulėti ir klausytis jos. Nerealiai graži :)
Ėjimas žemuogiauti pasišviečiant žvake, arba nedidelė išvyka ant Ąžuoliuko kalno, bėgant tiesiai per tas aukštas žoles. Batai turbūt po to jau nebeatsigaus, bet pamatyti naktinį Alytų – tikrai buvo verta. Mane kaskart žavi tokie maži, bet paprasti dalykai.
Kai grįžom, išvertėm Augustę su Dovile iš miegmaišių ir patys įsikūrėm.
5h ryto, jau totaliai buvau pavargus nuo sėdėjimo ant betono ir nieko neveikimo.
Turbūt niekad nepamiršiu, kai snaudžiu, o Augustė pradeda rėkt „policija!“ ir dar niekad taip greit turbūt nebuvau susipakavusi visų savo daiktų. Laimei, mums pavyko nepastebėtoms pabėgti, bet kiek adrenalino gavom!!

Įsikūrėm virtuvėj, po mažyčių pusryčių ir arbatos puodelio, nusprendėme dar pažaisti Alias. Greta, labai patogiai įsikūrusi ant suolo, deja, prie mūsų neprisijungė. Dar po valandos, kai teko vėl gėdingai pralaimėti, nusprendėme atsigulti į normalią lovą. Ir tada jau buvo nė motais, kad kojos kyšo kokiu pusmetriu, kad visos keturios vos ne susispaudusios gulėjom. Bet taip buvo minkšta ir gera, kad net akių nesinorėjo atplėšti vėliau.

Didelis dėkui, visiems ten buvusiems: Augustei, Gretai, Dovilei, Aušrinei ir Liutaurui. Bei Emiliui, kuris turėjo būt, bet nebuvo. Bet labai intensyviai pranešinėjo savo nuotykius ir bėdavones dėl kortų sms pagalba.

Keletas prisiminimų:
* „Kas jau kas, o Liutauras tai tikrai pribrido”;
* „O, čia kaimyno tvora“;
* Mėnuleigis;
* Erelio vaikas – paukštelis;
* Taiso automobilius – santechnikas;
* Vaškinės Anzelmo Matučio figūros;
* Mažiukas meee…. ;
* Šernas ;D
* Kalėdų senelio briedžiai;
* „Turi du galus? - hermafroditas“;
* „Greta, miegok…“

[ Arbata – Tegul pasaulis eina po velnių.mp3 ]

Novus rex, nova lex

Visą laiką gyvenau. Nemačiau to, kas yra šalia. Šypsodavausi. Ir nesvarbu, kad ta šypsena dirbtina.

Kartais būna, apninka tokios liūdnos mintys. Kad gal einu ne tuo keliu, darau ne tai, ką turėčiau. Bet visą šį laiką, buvau tokia laiminga. Nepaisant, tokių trumpų apmąstymų akimirkų, kaip ši.

Truputis liūdesio ir ašarų.
Šypsenos ir juokas.
Kodėl iki šių dviejų priešingybių tik vienas žingsnis?
Kaskart kažkas verčia abejoti. Pačia savimi, aplinkiniais.
Verčia gailėtis, dėl to, kas galėjo būti, bet ko nebuvo. Kam buvau truputį per daug shy, kad žengčiau žingsnį pirmyn.
Todėl, matyt, žengiu atgal.

Dabar labiausiai norisi miego, bet žinau, jog ši naktis bus nepaprastai ilga.
Galėčiau sustoti, bet to nedarau.

Žinau, tai kažkas beprotiško.
Bet noriu.

Nemo nascitur doctus

 Vasara!!!
Išsvajotoji vasara ir visi jos teikiami džiaugsmai.

Jau gan vėlu, o aš kaip ir turėčiau gulėti lovoje, nes esu pavargus nerealiai. Bet sėdžiu, laukiu kol baigsis siųstis dar vienas filmas. Ką tik pažiūrėjau „Viki Kristina Barcelona“ ir vis dar pilna emocijų. Įdomus filmas. Alenui dedu didelį pliusą, kad moka chaosą paversti žavinčiu dalyku. Dar ir dabar galvoju apie visas ten užslėptas mintis. 

Daug įvyko mano pasaulėlyje. Pernelyg daug.
Trečiadienis. Nutyliu apie visus nemalonius dalykus. Gera buvo vakare pas Kristiną su ja ir Akvile skandinti liūdesį pačių gamintame kekse, leduose, Santa Liucijoj ir skaniam mėtiniam dalyke. Nepaprasta… Tik su jumis, mielosios, jaučiuosi gerai. Mūsų filmai, pokalbiai, žvilgsniai, juokas – viskas taip nerealu. Ir trumpą akimirką pamiršau viską ir gyvenau tuo laiku.
O pamenat, kokia graži buvo naktis? Rūkas, o tolumoje šviesa…
Ir rytas, po sunkios nakties, su trupučiu miego, bet pradėtas su šypsena :)

Pasibaigė mokykla. Keista net. Pusmečiai, nors ne tokie žavintys, bet gan pakenčiami. Keista bus gyventi be visos tos rutinos. Keista, kai nueini į biblioteką knygų, lapo viršuje matai parašyta 12C, ir pagalvoji, kur prabėgo tas laikas? Tik vienas žingsnis iki kažko. Kažko naujo.
Tai paskutinė Mūsų mokyklinė vasara.

Vakar buvo gera gulėti pas Akvilę pievoje ir klausytis muzikos. Jausti saulės spindulius, vėją, matyti dangų, girdėti mūsų muziką. Jausti ją šalia. Daryti daug kvailysčių.
Bet dėl to, tai ir yra brangu. Per visas kvailystes ir šėliones, smagu, kad galime mėgautis tomis paprastomis akimirkomis. :*

Grįžo brolis. Taip netikėtai. Atsirado prieš mūsų duris, bet buvo smagu jį pamatyti. Aš kaskart vis stebiuosi mūsų bendravimu, bet be galo jį myliu.
Atvežė lagaminą. O tai dar vienas priminimas, kad nedaug laiko liko.
Šįryt, kai susibariau su tėte ir deja, teko atsisakyti kelionės į Lenkiją (o die, kaip norėjau… iki paskutinės akimirkos norėjosi šokti ir lėkti, bet, bet…) pagalvojau, kad noriu, kad greičiau šis laikas prabėgtų. Greičiau iš čia dingti. Reikia pailsėti nuo visų. Kai būsiu ten, turėsiu daug laiko, daug naktų, savom mintim. Manau, tada viskas susidėlios ir bus daug ramiau. Pailsėsiu pati nuo savęs. Susivoksiu, kad esu, kur einu ir ką turiu daryti.

Paskutinis šeštadienio vakaras. Nors ir truputį gailėjausi dukart Vytui pasakiusi „ne“, gal ir gerai, kad niekur nėjau.
Žinau, kad per šią savaitę dar bus šėlionių… :)

[Prisiminimams – lietus barbenantis į automobilio stogą ir radijas dideliu garsu: Skirmantė – Sparnai tavo sielai.mp3]

„Alytus - tai mes!“

Taip taip, štai ir didžioji, ir taip ilgai laukta mūsų miesto šventė .
Nors šiandien dar tik sekmadienis, penktadienis atrodo buvo taip senai... Bet viską labai smagu ir gera prisiminti. Su šypsena :))

Gaila, kad šiemet negalėjau iš šono stebėti eisenos, manau tikrai buvo gan įspūdinga. Taryba su savo geltonaisiais marškinėliais (manieji M dydžio, tai eina sau, kai su suknele jaučiausi ;D) smailais, ir balionais. Neskaitant to, kad iš pradžių bandė skanduoti „AMMT“, manau viskas gan šauniai pavyko :)
ALJ irgi neblogai pasirengė. Apsireiškė kažkokie želiniai atstovai iš Vilniaus, kurie atvežė vėliavą ir ėjo kartu eisenoj. Iš Drungės sukurto himno, beliko vos 2 eilutės, kurias turėjo skanduoti. Deja, pasirodo nelabai girdėjosi jų. Turbūt dėl to, kad prieš juos važiavo „Energy Festival“ ir užgožė savo leidžiama muzika ;)
Visi susirinko į VA paskutiniam susirinkimui. Atsiėmėm korteles ir marškinėlius (užsisakiau S dydį, tai kol atėjau, buvo likę tik M, tai kokią valandą piktu žvilgsniu visus šaudžiau), atklausėm Jono kalbos ir išskubėjom su darbais į rotušę.
Smagu, kad viskas su herbu pavyko. Turim didžiausią Lietuvoje Alytaus herbą iš sausainių! Ieva tai nerealiai jaudinosi, bet svarbu - viskas gerai. Aišku, su dalijimu buvo daugybė linksmų akimirkų, nes dar ten atlupti juos, nebuvo taip lengva, kaip atrodo ;D Apsaugininkai piktais žvilgsniais apšaudė, kai kažkas sumanė pažaisti karą. Bet, skanu skanu buvo ;))

Regis turėjau per šventę persiplėšti, nes buvau prižadėjus susitikti su Vinga, Greta ir Auguste, kurios visos stovėjo atskiromis grupelėmis ir niekaip nenorėjo palikti savų vietų. Tai taip visą vakarą, tai vienur , tai kitur. Neskaitant lakstymo pasižmonėti pas kitus organizatorius ar į užkulisius.
Gretut, gaila, kad tiek mažai laiko galėjau tau skirti. Žinau, tai vienos iš paskutinių mūsų akimirkų kartu. Mes atsigriebsime. Gal jau ne dabar, bet dar turėsim daug naktų su Santa Liucia ir mūsų pokalbiais.

Vidurnaktį – himnas scenoje. Stoviu, ir galvoju, kad nebepamenu himno žodžių ;D bet tik užgrojus muzikai „atmintis grįžo“. Turbūt pirmą kartą stovėjau taip ramiai, nes kai šaudo fejerverkus tai stengiuosi užsidengti ausis. Ir tada buvo labai džiugu žiūrėti į visą tą minią žmonių. Jų šypsenas. Man pačiai, koncertas buvo 110 procentų geresnis nei tikėjausi. Džiugu, kad galėjau būti mažytė dalimi to.

Po vidurnakčio visi susivertėm į VA. Padainavom su Leškevičiumi, atidarėm savo Santa Liucią ir šiaip, gan linksmai pasisėdėjome ;)
Buvo smagu atsisėsti lauke su Greta ir kalbėti. Ar sakiau, koks nerealus žmogutis tu man esi? Žinau, kad tada jau mūsų kalba išėjo ne į tą pusę, kur reikėjo. Bet ačiū tau labai :)*
Buvo smagu sėdėti paskui visoms trims viršuje, tipo mažai matomoje vietoje. Aišku, smagiausia, kai sulaukiam pašaipų, kad geriam iš butelio, paskui, kad iš puoduko. Niekuo neįtiksi žmonėms. Nepastebėjau kaip tas laikas ir pralėkė.
Ej, merginos, smagu buvo su jumis pašokti!
Regis, ne veltui atsisakėm „Boružėlių keršto“ ;D Kad ir skaudančiomis kojomis, visai linksmai, sakyčiau, mes ir pagal Ciciną pasišokom. Jei Augustė ryte nebūtų priminus, mūsų linksmus paslydimus būčiau užmiršus ;D

Kai pagaliau pavyko išjudinti Augustę (nerealioji tu, sakiau, bet dar turbūt milijoną kartų teks pakartot) patraukėm namo. Einam, jau taip nemažai prašvitę, žmonės į darbus eina, rotušės aikštę tvarko, o mes dar tik namo tysiamės. Kažkaip bebaimės buvom, tai nesukom aplinkui, tiesiu keliu per mišką. Einu, ir galvoju ką tėvai pasakys, juk sakiau grįšiu gal kokią 2h. Prie namų jau, kad jų neprižadint, teko lipti per tvorą. Labai bijojau dėl Augės, nes ji taip įdomiai lipo per tvorą, kad galvojau atgal vošis ;D
Ryte, abi vos akis prasikrapštėm. Pažvelgiam viena į kitą, bandom kažką sakyt, bet irgi mažai kas išeina (šiandien iš vis mažai beprašneku…). Paskui karštos kavos puodukas, kuklučiai pusryčiai ir išskubėjom į organizacijų mugę.

Ateinam, o ten gal 4 žmonės. Taip, liiiiiinksmai. Bandžiau visiems skambinėti, tai vos keturi sugebėjo atsiliepti, visi kiti turbūt begalo užimti. Dingo ir bet koks entuziazmas kažką daryti, norėjosi tik kuo greičiau iš ten lėkti. Na, pažaidėm Twister’į, išdalinom Vytauto bilietus ir išdūmėm pas Augę. Ačiū, brangioji, už pietus. Ir jei ką, tai visą kaltę suversk Monikai ;D
Paskui, labai linksmai teko pėstute parsitysti namo. Pėstute. Jau prie tilto kojos krito, tai iki namų galima sakyt vos vos šliaužėm.
Tėtė labai nusistebėjo, kai pasakiau, kad vakarą praleisiu namie ir niekur neisiu. Reikėjo ramybės. Tvarkiausi ir visą laiką skyriau apmąstymams. Tomis akimirkomis man būna labai sunku, bet tai padeda. Pažvelgiu į visą situaciją iš šalies, svarstau, karpau, klijuoju. Kaskart tenka priimti kokį nors skaudų sprendimą. Bet taip turbūt tik geriau.

Gaila, kad šiandienos planus, apsilankyti akustinėjimuose, sugadino lietus. Ryte tokia užsivedusi buvau, o kai tik iškišau nosį į lauką, teko žiauriai nusivilti. Brrr…
Bet, paskyriau dieną filmams. Pagaliau pažiūrėjau „Įvartį“, kuris pasirodė esantis tikrai toks geras, kaip pasakojo. Jausmingas.

Tai gal tiek šįkart. Neišblėstantys prisiminimai iš Miesto dienų :)*
Ačiū, ten buvusiems:)*

[Bon Jovi - It's my life.mp3]

Ser, querer, saber, salir...

Kompiuteris paskutiniu metu toks greitas, kad kantrybė, kurios paskutiniu metu ir taip mažai, senka nepastebimai. Laimei, neturiu kažkokių agresyvių savybių, nes kažkam kažkas galėtų baigtis nekaip... ;D

Be to, kad turiu dvi, mažytes žaizdas ant veido, juodus paakius, skaudančią gerklę, ir šiaip jaučiuosi nelabai fainiai, galima sakyti, kad laikausi gan gerai.
Atskaitom dar rūpesčius dėl mokslų ir pusmečių, kurie artėja artėja, o aš vis dar neįsilieju į mokymosi rutiną. Ryt ispanų ir lotynų, pirmadienį lietuvių ir biologija... Hm, žavumėlis ;D

Oooh, savaitgalis :)
Ilgai lauktos miesto dienos ir tiek daug ką pamatyti, su daug kuo susitikti...
Laukiu, nes daugelį žmogučių pamatysiu po ilgo nesimatymo laiko. Daugelį pamatysiu paskutinį kart.
Paskutinis pasisėdėjimas su Greta (kuri šiandien šokiravo mus pasikeitusia plaukų spalva. Nesąmonė, dabar aš vienintelė blondinė;p).
Šokiai, šokiai, šokiai.... Noriu, laukiu. Žinau, kad ir skaudančiomis kojomis ar iš paskutinių jėgų - šoksim.
Ir tikiu, kad bus daug linksmų kuriozų :)
Nebūtų tai MŪSŲ miesto dienos... :D

See you tomorrow :)*

Nespalvota.

Jaukiai įsisupusi į savo gėlėtąjį chalatą, aplink degant žvakėms ir ant lūpų jaučiant dar karštos kavos skonį, klausausi tos nerealiosios dainos... Ech, kartais taip gera nuvyti visas pašalines mintis tolyn ir galvoti tik apie šią akimirką. Nors trumpam...

Vasara...!
Ar matai? Ar jauti?
O viduje taip šalta ir nyku.
Nors deganti žvakė turėtų sušildyti.
Nors kita vertus, viduje tiek jausmų, kad kartais net nesusigaudau, kas ir kaip.
Esu...

Pilna galva rūpesčių, o aš neskubu. Ryt turiu labai rimtą interviu, kurio tai jau tikrai reiktų labai bijoti. Ir deja, Manto nebus šalia. Jau po pirmojo karto norėjau, kad kas padėtų tą emocinį jaudulį numušti ir palaikytų. O dabar tik dar sunkiau... Ledinis pašnekovo balsas, bent jau per telefoną, nieko gero nežadėjo.

Miesto dienos, miesto dienos, miesto dienos...
Jetau, kaip jos greit atėjo....
Žinau, viskas bus gerai.
Tie visi žmogučiai nerealūs ir padarys viską, ką tik gali.
Šypsosiuosi, nes norėsiu tai daryti.

Kasdien, vis daugiau žmogučių priverčia mane šypsotis. Smagu, bent trumpam pamatyti juos ir pajausti tą laimę, kurią jie dovanoja.
Ačiū Jums :)*
Neskubu gyventi, bet laikas bėga.
Žinau, kad viskas po kelių mėnesių bus kitaip. Tad stengsiuosi kuo daugiau išnaudoti viską ir semtis tas džiugias akimirkas rieškutėmis.

[Greta D., kaip sakei, pati seksualiausia daina pasaulyje, kurią taip gera klausytis tamsoje ir tyloje - Here in my room.mp3 :)*]