Nemo nascitur doctus

 Vasara!!!
Išsvajotoji vasara ir visi jos teikiami džiaugsmai.

Jau gan vėlu, o aš kaip ir turėčiau gulėti lovoje, nes esu pavargus nerealiai. Bet sėdžiu, laukiu kol baigsis siųstis dar vienas filmas. Ką tik pažiūrėjau „Viki Kristina Barcelona“ ir vis dar pilna emocijų. Įdomus filmas. Alenui dedu didelį pliusą, kad moka chaosą paversti žavinčiu dalyku. Dar ir dabar galvoju apie visas ten užslėptas mintis. 

Daug įvyko mano pasaulėlyje. Pernelyg daug.
Trečiadienis. Nutyliu apie visus nemalonius dalykus. Gera buvo vakare pas Kristiną su ja ir Akvile skandinti liūdesį pačių gamintame kekse, leduose, Santa Liucijoj ir skaniam mėtiniam dalyke. Nepaprasta… Tik su jumis, mielosios, jaučiuosi gerai. Mūsų filmai, pokalbiai, žvilgsniai, juokas – viskas taip nerealu. Ir trumpą akimirką pamiršau viską ir gyvenau tuo laiku.
O pamenat, kokia graži buvo naktis? Rūkas, o tolumoje šviesa…
Ir rytas, po sunkios nakties, su trupučiu miego, bet pradėtas su šypsena :)

Pasibaigė mokykla. Keista net. Pusmečiai, nors ne tokie žavintys, bet gan pakenčiami. Keista bus gyventi be visos tos rutinos. Keista, kai nueini į biblioteką knygų, lapo viršuje matai parašyta 12C, ir pagalvoji, kur prabėgo tas laikas? Tik vienas žingsnis iki kažko. Kažko naujo.
Tai paskutinė Mūsų mokyklinė vasara.

Vakar buvo gera gulėti pas Akvilę pievoje ir klausytis muzikos. Jausti saulės spindulius, vėją, matyti dangų, girdėti mūsų muziką. Jausti ją šalia. Daryti daug kvailysčių.
Bet dėl to, tai ir yra brangu. Per visas kvailystes ir šėliones, smagu, kad galime mėgautis tomis paprastomis akimirkomis. :*

Grįžo brolis. Taip netikėtai. Atsirado prieš mūsų duris, bet buvo smagu jį pamatyti. Aš kaskart vis stebiuosi mūsų bendravimu, bet be galo jį myliu.
Atvežė lagaminą. O tai dar vienas priminimas, kad nedaug laiko liko.
Šįryt, kai susibariau su tėte ir deja, teko atsisakyti kelionės į Lenkiją (o die, kaip norėjau… iki paskutinės akimirkos norėjosi šokti ir lėkti, bet, bet…) pagalvojau, kad noriu, kad greičiau šis laikas prabėgtų. Greičiau iš čia dingti. Reikia pailsėti nuo visų. Kai būsiu ten, turėsiu daug laiko, daug naktų, savom mintim. Manau, tada viskas susidėlios ir bus daug ramiau. Pailsėsiu pati nuo savęs. Susivoksiu, kad esu, kur einu ir ką turiu daryti.

Paskutinis šeštadienio vakaras. Nors ir truputį gailėjausi dukart Vytui pasakiusi „ne“, gal ir gerai, kad niekur nėjau.
Žinau, kad per šią savaitę dar bus šėlionių… :)

[Prisiminimams – lietus barbenantis į automobilio stogą ir radijas dideliu garsu: Skirmantė – Sparnai tavo sielai.mp3]