Sekmadienio „tinguliai“

Jau toks tingumas apėmęs, toks tingumas....
Sėdžiu jau su nebe suskaičiuojamu puodeliu arbatos ir valgau saldainius užsilikusius nuo tėtės gimtadienio. Turbūt iš nevilties ir nuobodulio (ir neesmė, kad darbų baisiai daug, bet taip tingiiiisiiii kažką daryti) reiks persimesti prie šaldytuvo.
Diena prasidėjo įtemptom diskusijomis su tėvais dėl močiutės išvažiavimo. Šituo klausimu ėmiausi ypač reikšti savo poziciją, nes dėl ne kokių gyvenimo sąlygų svetainėje, jau pora mėnesių, jaučiu baisų nuovargį. Ir šiaip, pasiilgau savo kambario, norisi ten kuo greičiau grįžti, išmesti tą bjaurų kilimą lauk ir visur apdėlioti žvakėmis. Taip pat pakeisti tas senas nuotraukas rėmeliuose. Ir dar atsigulus į SAVO lovą žiūrėti pro langą į medžius, mėnulį....
Tikėkimės viskas pavyks ir kitą mėnesį močiutė iškeliaus pas dėdę.

Gyvenu gerai. Pakenčiamai. Arba galima gyventi dar geriau. Bet nežinau kaip. Kolkas.

Penktadienį - tiek lauktoji ekologinė akcija, kurią suorganizuoti teko per vos per 2 dienas. Džiaugiuosi, kad pavyko rasti būrelį žmonių, kurie tikrai super :)
ačiū jums dar kartelį.
Taip pat - "Nominuok 09". Viskas praėjo nepaprastai šauniai. Nors truputuką buvo jaudulio, nerimo, o per "Erdvių" pasirodymą kojos virpėjo, taip pat begalė komentarų dėl mano šukuosenos. Bet džiaugiuosi, kad buvau ten :)
Po labai prastos beveik bemiegės nakties, labai labai anksti ryte teko skubėti į "Darom 09" susirinkimą. Kadangi vėlavau į susitikimą su Akvile, pagalvojau, kad reikia išpirkti kaltę arbatos puodeliu. Turbūt pats smagumas tystis per rotušę su puodeliu rankoje ir draugiškai gurkšnoti arbatą. Saulut - tai visad nepaprasta ir begalo brangu :)

Doceo, doceo, doceo...

Baigiasi mano "atostogos"...
Ir kas baisiausia, kad visi mokytojai vėl bus sveiki ir pilni gyvybingumo, kas žada tik daug mielų kontrolinukų ir daug mokymosi, mokymosi ir dar kartą mokymosi.
O dar šią savaitę turėsiu tris dienas aukoti teorijai klausyti - štai tokios būna bėdos, kai norisi gauti licenziją vairuoti. Šiaip ar taip, manau turiu mažai vilčių išlaikyti ją iš pirmo karto... Bet juk nebūčiau žiauri pesimistė, jeigu manyčiau kitaip :)
Sekmadienis dažniausiai būna "darbo" diena. O šiandien dar su neveikiančiu internetu, maniau kad informaciją straipsniui tikrai reiks išgalvoti.
Manau, būtų pats laikas pasimokyti ir neatidėlioti visko paskutinei dienai. Čia mintelė ateičiai.

Ačiū Dovile!!!
Nors šiandieninė mano baimė einant į interviu nepasitvirtino, bet labai didelis dėkui, kad buvai šalia. O juk ir aš buvau užmiršusi savo draugės pareigas ir per visą tą veiklą, manau, tu labiausiai nukentėjai.
Mūsų arbata, ledai (žiemą, jūs tik pagalvokite!), šalimas parke ant suoliuko, ateities planai ("pavasaris... Aš tau vėl žibutes nešiu..."; Kai atšils eisim į stotelę bandelių valgyt. Su miniakais"), ir daug juoko bei šypsenų prisiminus senus laiku :)
Bet, kaip pati sakei, dėl nieko nereikia gailėtis.

-

Pro langą veržiasi saulės spinduliai ir visi namai prisipildo jaukumo. Tos išsiilgtos pavasario šilumos. Garuojantis puodukas arbatos ir iš kolonėlių sklindanti David Gray daina „Sail away“ – kaip tada, per Valentino dieną.

Praėjo jau dvi savaitės. Daaaaug :)

Bet taip niekad ir neprisiruošdavau parašyti, vis kas nors sutrukdydavo, vis laiko nerasdavau, tingėdavau, Ir dar tokia mintelė – kad gal čia niekam neįdomu skaityt tas manąsias nesąmones.

Per šias savaites daugiausiai girdimas klausimas „Kaip jaučiuosi“ ima nusibosti – gyvenimas būnant 18, lygiai toks pats kaip ir buvo. Aišku, šiek tiek liūdna, kad pavyzdžiui niekur neprašo pažymėjimo parodyti (net ir tada, kai su Agnuže įsiveržėm į Maximą su akiniais nuo saulės vėlai vėlai vakare) :)

Nemanau, kad galėčiau visus įvykius sudėti į čia, kurie įvyko per šias kelias savaites. Kaip visad, nerandu laiko sau, ir taip gera, kai galiu šias kelias laisvas dienas skirti pagaliau pabaigti tai knygai, kurią mūčinu jau koks mėnuo.

Dar va pasidžiaugsiu, kad buvau priimt į AMMT. Tai beje sužinojau gimtadienio išvakarėse ir tapo pačia geriausia dovana :)

Dar pasinaudosiu reklamos galimybe ir padėkosiu visiems, kurie tą penktadienį „mafiškai“ buvo drauge: Julitai, Akvilei, Povilui, Vingai, Kristinai R., Matui, Laurynui, Gretai, Agnei, Gintarei, Valerijui, Kristinai, Eimantei ir Robertui. Ir dar Dovilei su Ignu – kurių deja nebuvo, bet ačiū už visas suteiktas šypsenas ir sveikinimus. Ačiū jums pats didžiausias! (+ už nerealią dovaną, kurios labai bijojau, ir dar niekaip neišsiaiškinu kaip iki galo naudotis ja).


Pabaigsiu, kaip visad su pažadu, kad parašysiu anksčiau negu už dviejų savaičių :)
(baisiai tikiuosi, kad šis didelis metų skaičius pagaliau mane išmokys daugiau atsakingumo bent šiuo klausimu)