2011 m. birželio 24 d., penktadienis

Tempora mutantur et nos mutamur in ilis

„Laikai keičiaisi, ir mes kartu“

Aš nebe ta. Nebe ta, kurią pažinojai. Kuriai šypsojais ir tyliai neapkentei. Nežinau kuo pasikeičiau, tiesiog tai jaučiu. Ir kartais atrodo, kad vis dar gyvename praeityje ir visi pokyčiai sugriaus tas svajas.

33

Slopinu norą rašyti. Kartais naktį, kai sunkiai sekasi panirtį į sapnus kyla toks stiprus noras pasiimti lapą ir viską išsakyti. Juk sakoma, kad  ne pagalvė ar draugo petys , o popierius, geriausiai sugeria mūsų jausmus. Bet galiausiai suprantu, kad negaliu aprašyti to, ko nesuprantu. Kad ir kaip bandau, stengiuosi, mano mintys vis atsitrenkia į juodą nežinomybę ir pradeda svaigti galva. Tokią būseną prieš tai yra man iššaukęs tik vienas vienintelis klausimas – kaip atsirado mūsų planeta. Ir Tu.

Visada man tai atrodė kažkuo… gražu. Visos tos šypsenos ir virpuliukai. Ir kuo daugiau galvoju, imu suprasti, kad tai pabaiga. Nors ji turėjo būti jau seniai, visada lengviau vietoj taško padėti daugtaškį. Ir man baisu, jog kai pažvelgsiu į tas akis, jos man pasakys, kokia kvaila buvau šį laiką ir, kad jose nerasiu supratingumo.

Esu pesimistė. Ir dar kokia! Kartais neramu, kad mintys mane nužudys. Nežinau iš kur jas traukiu, bet jos paverčia mane savo jausmų ir išgyvenimų kaline. Kartais gal geriau ruoštis blogiausiam, o paskui leisti akmeniui nuo širdies nukristi, kai tai neatsitiks. O gal geriau žinoti, kas laukia, kad pusė ašarų būtų jau išlieta.

Reamonn – Faith.mp3

Nesinori išbraukti iš gyvenimo to, kas buvo taip jauku.

2011 m. vasario 9 d., trečiadienis

Fallax fortuna

„Apgaulingas likimas“.

Galva, regis, sprogsta nuo minčių gausos. Ir man baisu, kaip dažniausiai byloja liaudies išmintis ir gyvenimiška patirtis, kad visų svajonių neišvaistytų, dabar ypač siaučiantys vėjai.

naci_en_alamo_by_srebrina

Man nusibodo rutina. Tai varo iš proto, kai žinau, jog ryte atsikelsiu tuo pačiu metu, darysiu tą patį, ką ir daugumą rytų, lovoje atsidursiu tik 3 valandą, nes organizmas pats kovoja su miegu. Net savaitgaliai, kurie bent kartais primena, kad gyvenimas tęsiasi, ir tie atrodo tokie patys…
O ką keisti? Žiūrėdama į tai ir pykdama visko neapversiu aukštyn kojom, o vien tai, kad nusipirksiu kitos firmos pagamintą avižinių dribsnių košę visos situacijos nepakeis.

Pamiršau, ką reiškia rizikuoti. O kažkada atrodė — negaliu be to gyventi… Ir retais atvejais, kai spjaunu į tą rimtą įvaizdį, gera bent trumpom akimirkom juokauti ir šypsotis ir negalvot, kad rytdieną laukia apmąstymų popietė.
Ar verta prisiminti ir atgaivinti tai, kas buvo paslėpta ne po vieno rudenio lapais? Atsikasti nesunku, o jeigu reikės dar kartelį viską bandyti paslėpti ir išbraukti iš gyvenimo sąsiuvinio? O kažkam naujam esu per baili. Nesinori skaudinti kitų, nes žinau, kad tai sugebu daryti net netyčiom.

Stovėsiu kryžkėlėj, blaškydama savo pasaulį į visas puses, kol atrasiu, kuriame kelyje sutiksiu mažiausiai skausmo.

2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Veritatis oratio simplex est

„Tiesos kalba paprasta“.

Atsisedu ir bandau susikaupti. Nerašiau begalę laiko ir atrodo, nebemoku to daryti. Eilutę po eilutės trinu ir bandau iš naujo. O tada pasiduodu ir nugrismtu į apmastymus ir savikritiką.

Suprasti, kad negaliu dėstyti savo minčių raštu yra tas pats, lyg dainininkui prarasti balsą. Prarasti dalelę savęs. Ir pyktis, riksmai nepadeda. Nes nebegali kovoti su savimi. Negali priversti daryti to, kad ir kaip širdis trokštų.

Longing_by_Aenkill

Planavau pirmąjį įrašą parašyti džiugų ir pilną šypsenos. Atsiminimų, apie gražias akimirkas, kurios čia aplankė. Jų gal ne tiek ir daug, bet blogi dalykai ir taip kaskart kankina užgošdami gerus ir gražius prisiminimus. Jeigu jų neužrašai jie dingsta.

Kiek kartų užsimerkdavau ir šypsodavausi prisiminus tą laikotarpį. Tos visos akimirkos atrodo neša tave ir svaigina…
Kiek tai pareikalavo jėgų ir emocijų, kol sugebėjau susigyventi ir išmokti priimti tai, kaip buvo. Su sudaužytais kai kuriais vidaus organais aš iš naujo mokinausi mylėti ir atrasti.
Ir prabėgus tiek laiko, kai viskas nugrimzdo ir pasislėpė po laiko debesim, visai netikėtai viskas atgyja. Ir visas skausmas, kuris buvo juntamas tada, atrodo toks bevertis. Tikėjau ir gerbiau visus šiuos metus, laikiau kažkuo daugiau nei vien pasako žodis draugas.

…Norisi bėgti ir šaukti. Išliet visą įniršį. Kad tiek laiko išvaisčiau kaltindama save, tikėjau žmogum, kurio gyvenimas pastatytas vien ant melo. Kad buvau beviltiška kvailė, kuri manė, jog draugai visad padės, patars, atrodė, kad visi ginčai po truputį tik dar labiau stiprina draugystę ir pasitikėjimą. Bet tik atrodė.

Nežinau, kaip pavadinti tą žmogų, kuris mūsų draugystę iškeitė, kad būtų nedemaskuotas dėl melo? Kad daužė mano širdį kaskart kai ją lipdantys klijai pradėdavo veikti. Atidaviau daug savęs, o mainais gavau tik dar daugiau skausmo.

Žiūriu pirmyn plačiai atmerkusi akis. Jos vis dar pilnos nustebimo, pykčio. Pasaulis svyruoja po kojomis. Nesustoja, o tik dar stipriau sukasi…

2010 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Et cetera

„Ir taip toliau“

I_wish_you_were_here_by_duchesse_2_Guermante Kambaryje tamsu. Šviečia tik kompiuterio ekranas ir už lango blyksintys žaibai.
Dar nenusprendžiau, ar lengviau rašyti ir išlieti mintis, kada būnu sunku, ar atvirkščiai, kai būni gerai nusiteikęs. Kai kažkas priverčia tave susimąstyti ir bent keliom akimirkom paverčia kitokiu, mąstančiu apie save, apie kitus. Apie gyvenimo prasmę. Aišku, amžinai negalintį atsakyti į šį klausimą. Bet bent bandantį!

Gera sustoti akimirkai ir pažiūrėti atgal. Į tai kas buvo. Mano kelias dabar violetinis. Tik nežinau kodėl. Užsimerkiu ir matau save einančią kaimo keliuku. Ir atsigręžus viskas nusidažo violetine spalva…

Iš vis, mintyse daugybė gražiausių atsiminimų. Kiekviena skambanti daina kažką reiškia, kažką primena. Tai lyg savotiškos etiketės. Bet juk gera po daugelio dienų per radiją ar kitur netyčiom išgirdus dainą prisiminti tai, kas suteikė džiaugsmo. Bent tai akimirkai.
Norisi sakyti, kad šis laikotarpis toks neįdomus, kad nėra jokios dainos, kurią jam priskirčiau. Bet kartais gera būti ramiai. Pailsėti nuo žmonių ir triukšmo, kurį jie susikuria aplink save.

O atsimerkus pasaulis toks pats spalvotas. Toks pats keistas, tiek kartų keiktas ir tiek mylėtas!

2010 m. birželio 2 d., trečiadienis

Non scholae, sed vitae discimus

„Mokomės ne mokyklai, o gyvenimui“.

Her_own_world_by_duchesse_2_Guermante Kai už lango šilta, o tu sėdi tvankiame kambaryje apsikrovus istorijos vadovėliais ir konspektais.
Kai nuo to „važiuoja viskas įskaitant stogą“.
Kai, kai…
Taip, žinau, susiradau patį geriausią laiką savo įrašui — likus dviem dienoms iki istorijos VBE, kai reikia išmokti begalę dalykų, o galva kiaurut kiaurutėlė.

Pastaruoju metu man ypač sunku rašyti. Per daug susikaupė viduje. Per sunku tai paversti žodžiais. Bet nesiknaisiosiu tame, kas liko praeityje — atėjo pavasaris, kurio aš ir vėl nepastebėjau.  Aplink buvo žalia žalia ir nieks man nepasakė, kad tai ne pasaulio pabaiga. Išgyvenau daugybę jausmų krizių, ar kaip ten bepavadinsi, ir sėdžiu sau dabar rami, nes gera šypsotis ir žvelgti į saulę nesukant dėl kažko galvos. Ir buvo daugybę dalykų, kurių nesinori prisiminti, bet buvo ir tokių, kurie visą laiką primins beprotišką 2010-ųjų pavasarį.

Kava, energetiniai gėrimai, o istoriją taip sunku mokintis… ir kažkaip net nevilioja žodžiai, kad nuo to priklausys mano tolimesnė ateitis.
Niekad nemaniau, kad mokyklą palikti bus taip sunku. Nuskambėjo paskutinis skambutis ir protas vis dar nesuvokia, kad daugiau nebus piktumų ant mokytojų, pamokų praleidinėjimų, betikslių pasisėdėjimų parke, valgykloje ar mokyklos aikštelėje stovinčiame automobilyje. Nebus miego per pamokas ir niekas nerėks dėl neatliktų namų darbų. Ir niekad nebebus klasės kvailysčių, kurios priversdavo nusišypsoti net niūriausią dieną ar baisiausio kontrolinio metu.

winter__s_dregs_by_MelissanthiDvylika metų… o kur jie dingo, kur?

Pagalvojus, kad ir kiek kartų keikiau tuos žmones, jų man trūks. Ypač truks būnant kažkur kitus, ne čia, kai žinosiu, kad negalėsiu parašyti paprastos žinutės ir susutikti. O po penkerių metų bus taip keista…  Visi pasikeitę, susikūrę savo gyvenimus. Bet kartu bus įdomu, ar juose išliko bent dalis tokių, kokie buvo mokyklos suole.

O aš prisimenu tą dieną prieš metus! Ji buvo tokia pat saulėta, o aš nerūpestinga ir išsiblaškiusi (kaip visada). Kai iš tėvų susilaukdavau tik piktumų, bet į priekį vedė tikėjimas, tuo ką darau. Ir nesigailiu. Be to tikėjimo dabar neturėčiau daugybės dalykų viduje, kad ir kiek jie ašarų kainavo.                                          
                                                                                                                                                                                                                    Ir… Ačiū, kad esi!

2010 m. balandžio 12 d., pirmadienis

Homo non sibi soli natus est

„Žmogus yra gimęs ne tik sau vienam“.Lonely_dock_by_iNeedChemicalX

Kai viskas praeis, aš paskambinsiu tau ir pasakysiu kaip myliu. Dabar tam tiesiog neužtenka jėgų. O gal nėra noro? Tik nusišypsau, bet žinau, jog ta šypsena, per daugybę metų, jau turbūt net įgrisusi, viską tau pasako.

Neįvardinsiu šio laiko. Ne žodžiais. O paklausta tik gūžtelsiu pečiais – bet net šių nemigo naktų, bėgiojimo ir skubėjimo, klaikios išvaizdos ir piktumo ant visų, nekeisčiau už nieką. Žinau, kad galėsiu kitą savaitę nusišypsoti, kad viskas pasibaigė.
Kad tai, kas pareikalavo laiko, kurį vogiau iš draugų, giminių ir pačios savęs, pasibaigs. Bet man to truks. Nes jau paskutinį kart… Nors ne, tai nebus nauja pradžia…

Prieš metus skrajojau kažkur. Viskas atrodė tolima ir nepasiekiama. Ir juokiaus iš tavęs. O dabar pačiai taip… Gyvenau nuo Naujų metų iki šimtadienio. O taip, vėl šimtadienis, bet neparašiau – tik 19 kartų kilau į viršų. Paskui – iki vėlykinių atostogų. Dabar gyvenu iki „Darom“. O paskui iki ko?
Nežinau, regis po sekmadienio viskas pasibaigs. Nebus iki ko gyventi, nebus ko laukti…
Sentencija regis viską atspindi. Ir dėkoju kas supranta, kaip tai yra man svarbu. Juk be to nebūčiau aš. Kaip ir Virginija nepasišiaušusiais plaukais kažkas ne to… (šypsausi).

Tik tikiuosi, šis laikas duos daugiau, nei yra dabar.

Ačiū!:*

2010 m. vasario 10 d., trečiadienis

Est modus in rebus

„Viskam yra saikas.“

Genialiausios idėjos gimsta tada, kai neturi ant ko ir kaip jų užsirašyti. Taip ir man. I_heart_you_by_addy_ackAr minėjau, kad viskas apvirto vėl ir vėl?
Kad viskas buvo gerai, tikėjau, o tada vėl griuvo. Tada ir vėl, lyg paukštis pakilau skristi. Netoli. Bet jau to nepakeisiu. Kad ir kaip norėčiau, tai yra per daug brangu, kad griaučiau. Turbūt jau nebegersiu triumfo šampano.

Nepamiršiu, kaip vos prieš keletą dienų apie tai kalbėjom. Ir štai, sėdžiu apšalusi ir negaliu patikėti – grįžo. Po velnių, kur jis buvo visą tą laiką? Kur??
Daugybė žodžių liko nepasakyta. Taip ir liks.
Kada nors aš tą laikotarpį paversiu rašliava – kad ir po daugelio metų atsiminčiau, kokia buvau pavargus, bet laiminga, ir kokia daugybė žmogučių tuo metu man davė tiek daug, kad net patys neįsivaizduoja. Ir jis.
(xxl)

Dabar labiausiai norėčiau didelio puodelio citrinų arbatos, gero filmo, šiltos antklodės ir visų brangių žmogučių šalia. Paskui norėčiau ilgo ir saldaus miego, nubusti ir jausti šviesą bežaidžiančią kambaryje.
Prieš metus norėjau vieno dalyko (tokio mėlyno….;D), dabar, norisi jaukumo ir šilumos, paprastumo. Žinau, kad tada negausiu. Bet gal ne tada, kažkada vėliau, bus taip.
Aš tikėsiu ir lauksiu… ;)

O norėčiau dar nusišypsoti ta šypsena!

2010 m. vasario 3 d., trečiadienis

Quot capita, tot sententiae

(„Kiek galvų, tiek nuomonių“.)Islands_by_szkicownik

Kažkur toli girdžiu kaip įvairius garsus leidžia telefonas. Neinu jo link…
Noris viską mesti, išjungti šviesas apsigaubti šilta antklode ir būti tik savo pasaulėlyje. Arba pakalbėti ir viską išvaikyti.

Skaudžiausia, kai pats junti, jog apvili brangius žmones.
Pasiduoti – kartais atrodo lengviausias kelias, nors geriau pagalvojus, tai būtų daug daug sunkiau, nei eiti toliau.
O kodėl tu nepadedi man? Kaskart girdžiu tik priekaištus, o nieks nepaklausia, kaip ir kodėl. O vienai eiti daug sunkiau, nei jausti, kad už tavęs yra kažkas, kas atsigręžus atgal nusišypsos. Padrąsins.