(„Kiek galvų, tiek nuomonių“.)
Kažkur toli girdžiu kaip įvairius garsus leidžia telefonas. Neinu jo link…
Noris viską mesti, išjungti šviesas apsigaubti šilta antklode ir būti tik savo pasaulėlyje. Arba pakalbėti ir viską išvaikyti.
Skaudžiausia, kai pats junti, jog apvili brangius žmones.
Pasiduoti – kartais atrodo lengviausias kelias, nors geriau pagalvojus, tai būtų daug daug sunkiau, nei eiti toliau.
O kodėl tu nepadedi man? Kaskart girdžiu tik priekaištus, o nieks nepaklausia, kaip ir kodėl. O vienai eiti daug sunkiau, nei jausti, kad už tavęs yra kažkas, kas atsigręžus atgal nusišypsos. Padrąsins.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą