„Viskam yra saikas.“
Genialiausios idėjos gimsta tada, kai neturi ant ko ir kaip jų užsirašyti. Taip ir man. 
Ar minėjau, kad viskas apvirto vėl ir vėl?
Kad viskas buvo gerai, tikėjau, o tada vėl griuvo. Tada ir vėl, lyg paukštis pakilau skristi. Netoli. Bet jau to nepakeisiu. Kad ir kaip norėčiau, tai yra per daug brangu, kad griaučiau. Turbūt jau nebegersiu triumfo šampano.
Nepamiršiu, kaip vos prieš keletą dienų apie tai kalbėjom. Ir štai, sėdžiu apšalusi ir negaliu patikėti – grįžo. Po velnių, kur jis buvo visą tą laiką? Kur??
Daugybė žodžių liko nepasakyta. Taip ir liks.
Kada nors aš tą laikotarpį paversiu rašliava – kad ir po daugelio metų atsiminčiau, kokia buvau pavargus, bet laiminga, ir kokia daugybė žmogučių tuo metu man davė tiek daug, kad net patys neįsivaizduoja. Ir jis.
(xxl)
Dabar labiausiai norėčiau didelio puodelio citrinų arbatos, gero filmo, šiltos antklodės ir visų brangių žmogučių šalia. Paskui norėčiau ilgo ir saldaus miego, nubusti ir jausti šviesą bežaidžiančią kambaryje.
Prieš metus norėjau vieno dalyko (tokio mėlyno….;D), dabar, norisi jaukumo ir šilumos, paprastumo. Žinau, kad tada negausiu. Bet gal ne tada, kažkada vėliau, bus taip.
Aš tikėsiu ir lauksiu… ;)
O norėčiau dar nusišypsoti ta šypsena!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą