Paskutinįsyk - pavasaris.

Paskutinė diena.
Nežinau ar kas pasikeis. Gal tik tai, kad ryt pagal mintį, turėtų tapti daug daug šilčiau, nes juk - vasara.
Kažkodėl, po birželio 1-osios ir mokslai tampa nebe tokie svarbūs. O aš tik įsivažiuoju.. ;D
Bet žinau, kad saulutė labiau nei, bet kada kvies į parką. O taip senai ten buvau... Gal ir norėčiau pasisėdėti su visais, kaip seniau.

Jau senai sakiau, kad šį savaitgalį sėdėsiu namie. Nes dar kažkada anksčiau pasižadėjau tėtei.
Spėkit, ar taip buvo? Nea... :D
Šeštadienį su Agnute suplanavom susitikti. Penktadienį jį pasiklausė visokių liūdnų dainelių (kaip kad George Michael - Careles Whisper, kuri man kažkada, irgi sunkiu laikotarpiu, labai patiko) ir pagalvojo, kad reiktų mum susitikti pašnekėti.
Tad kol šeštadienį po piet aš išsiruošiau, saulutė pasislėpė ir prapliupo lietus. Buvo smagu bėgte iki „Poro“ ir galvoti, ką dabar darysim?
Laimei, lietus aprimo, ir mudvi su nemažoku buteliu vyno ir cigarečių pokeliu patraukėm ant laiptukų. Sėdėjom, kalbėjom... Tada pagalvojau, kaip nerealu yra, kad pažįstu tokį žmogutį kaip ji. Buvau pamiršus, kaip gera su ja kalbėtis, nes žinau, kad jis supras mane. Buvau pamiršus, kiek gero ji man yra davusi. Ačiū Tau :)*

O šiandien... O močiutė išvažiavo!
Neįsisvaiduojat koks geras jausmas, grįžtu namo, o mano kambarys tuščias. Pagaliau galėsiu užsidaryti duris ir būti savo pasaulėlyje. Miegoti savo lovoj. Deginti žvakes. Žinau, kad net muzika skambės jaukiau ten... Norisi pakeisti visas nuotraukas rėmeliuose, bet pagalvojau, kad neturiu foto su tais žmogučiais, kuriuos noriu ten kaskart išvysti.
Beje, tiems, kam kažkada minėjau, kelsim sugrįžtuves!

Ačiū, Kristut, už šiandien. Kad nieko neklausinėjai, kai pasakiau važiuojam, kad nieko neklausei ir paskui, nors žinau, kad tavo ta šypsenėlė daug reiškė. Beje, mokaisi ir lėkti ant 100km/h buvo nuostabu ;))
O ten, buvau tikrai kvailė. Kažkur dingo mano komunikaciniai sugebėjimai.
Gal dar turėsiu galimybę viską pakeisti?
Bus matyt.
Gera buvo gulėti žolėje ir jausti pavasarį. Paskutinį syk. Žalios žolės kvapą. Mūsų pokalbius. Tolumoje tą žmogutį, kuris kartais nusišypsodavo. Ramią muziką. Ir matyti plaukiantį dangų.
[Juk sakiau, kad daugiau neištversiu graiko eurovizinės dainos;p]

Labai labai atsiprašau Dovilyt, kad taip gavosi. Atsigriebsim trečiadienį. Taip?:))

Ir manoji, kur be telefono kelintą dieną sėdi - kas be tavęs man "labanakt" rašys?:)*

Tai tiek.
Paskutiniai pavasariški linkėjimai nuo Virginijos :)*

Let me dream... !

Šiandien ryte, vos tik išsiritus man iš patalų, sulaukiu Kristinos skambučio:
- Viena namie?
- Taip (neskaitom močiutės).
- Ateinu tuoj.

Tas jos „tuoj“, buvo skambutis į duris už 2min, o aš visame gražume su rankšluosčiu ant galvos ir gėlėtu chalatu. Parašiusi sms, kad tegul jau ir palaukia už durų, bent apsirengt spėjau. Atrakinu duris, ta sėdi ant siuoliuko, pusryčiauja (kaip visad nespėjo namie) ir rėžia: „Atrodai kaip po audringos nakties“. Ačiū, brangut, tu visad buvai labai supratinga ir gailestinga ;D*

Kažkokia šiandien kontrastų diena. Tai aš lakstau, tai sėdžiu namie, kaip rami, gera mergaitė. Tai šypsausi ir juokiuosi, tai - verkiu. Pastarąją emociją iššaukė daina, kurią turbūt reiks trint, nes tiek prisiminimų, o viskas žudo, graužia iš vidaus.

Ačiū, Gintaryt, kad šiandien mane išbarei. Turbūt reikėjo man to. Pažadu, nuo kitų metų pasitaisysiu ir skirsiu daugiau dėmesio mokslams. Tau nerealiausias dėkui, už tai, kad šį visą laiką supratai mane, palaikei ir spyrei į priekį :)*

Ir... Graži diena. 27. Jau keli mėnesiai, po siautulingojo 18-tojo. Ir nuo dabar, iki tos dienos jau skaičiuosis ne mėnesiai, bet dienos... Kaip sakiau - kontrastų diena.

[Bush - Glycerine.mp3 - (dėkui, kad pasakei „Nesisiųsk“;p).]

Pavasari, kur tu?

Taip netyčiom, beieškant istorijos vadovėlio, akys užkliuvo už raudono nagų lako buteliuko.
Tada prisiminiau, kaip pasiilgau šios spalvos :)
Ir šiaip, raudona spalva kažkodėl man priminė Kristinos Kalėdinę dovanėlę. Aišku, jos nuo tada dar kažkaip nesinori judinti, bet kadangi vis labiau artėja močiutės išvažiavimas (pagaliau! - tiek laisvo ploto, ir tiek planųų..) pagalvoju, kad reikės kažkaip tą dovanėlę paslėpti giliau. Dėl visa ko. Aišku, laiškelį pasiliksiu, šokoladiniais dalykais atsikratysiu, o raudonus kur nors nukišiu. Kas dar? :D manau nesupyksi brangioji, juk taip?:)
Ir šiaip, prisiminus, labai džiaugiuosi, kad gimtadienio proga gavau kažką normalaus :) iki paskutinės akimirkos taip bijojau, taip, galvojau jau rimtai nupirkot ten tas knygas, kur žadėjot su Povilu (n-18, fu fu fu) :D
Kodėl viskas taip senai buvo? Nepastebiu daug dalykų, kurie dedasi aplik mane. Galiu prisiekt, kad dar praeitą savaitę žydėjo obelys. Dabar jų baltų lapų jau nebėra... Dingo, o aš nepastebėjau... Regis tiek daug dalykų plaukia pro mane, o aš jų nematau. Stabdykit mane ir sakykit. Kad atsibusčiau. Kad pamatyčiau.

Mano dienos - su geltonąja KET knygute rankose. Vakar išeidama iš automobilizmo klasės, po valandos prie kompo, galima sakyti nemačiau nieko aplink, vaizdas liejosi. Neįsivaizduoju kaip parėjau namo. Ir dar ta kvaila nuotaika, kai pamatai raudonus skaičiukus vis, nors reik žalių...
Mokysiuosi. Mokausi. Nes bus kitaip šakės. Negaliu nuvilti tėtės. Ir taip jo žvilgsnis, kai pasakau, kad vėl kur išlekiu, būna nepakeliamas. Kartais norisi sėdėt namuose vien dėl to, kad jis žinotų, kad man viskas gerai. Kad nesijausčiau kalta.
Bet kita vertus... Artėja savaitgalis, o aš su siaubu pagalvoju, jog jį praleisiu namie. Manau, ką nors sugalvosiu, eisim kur pasivaikščiot, arbatos. Su kuo nors. Rasiu. Nes kitaip išprotėsiu besėdėdama vien namuose.

Nuo ryt viskas skaičiuosis dienomis, jau nebe mėnesiais. Ar laukiu?
Gal tiesiog pasiilgstu to. Nekenčiu tokių apsisprendimų.
Ot, kad būtų lengviau minti savo gyvenimo kelią.
Kadanors...

Būti ar nebūti?

Penktadienis.
Atšaukta sporto diena (į kurią ir taip nebūčiau ėjusi), interviu, kurio velniškai bijojau, bet praėjo labai šauniai. Tada - pas Augustę. Važiuojant iki jos, bandžiau papasakoti tėtei, kad šį vakarą draugės gimtadienis, tai susinervinęs net susimėtė bevažiuojant.
Augustė, kaip visad - didžioji ekstremalė, su kalnu pudros bandė užmaskuoti savo nuotykių pasekmes.
Taip jaukiai pasisėdėjome, pasikalbėjome. Mūsų teorija (o gal jos?), kad draugai reikalingi tik dėl naudos, buvo panaudota tikslingai. Ačiū mieloji už labai skanius pietus (vienintelį tos dienos mano maistą iki dešrelių). Kokia tau nauda iš manęs dar nepagaunu, bet kai nuspręsi, pranešk.

Ohoo, taip ilgai lauktas mūsų vakarėlis :) po truputį visi įsikūrėm, aišku, laukėm Augustės, kuri taip kukliai vėlavo ir svarbiausia, su visais valgomais ir geriamais dalykais.
Turbūt pats skaniausias maistas ir bebuvo ryžiai (pirmą kartą mano virti) ir mišrainę, kurią Vilius labai inirtingai pusantros valandos gamino ir vien šis faktas nemirtingas.
Dresscode - panelėms sijonai (o die, tokio daikto nežinia kiek metų nenešiojus, sunku ir keista buvo), vakinams - marškiniai. Vilius grasino, kad už nesilaikymą bus baudos, bet kai neištvėrė ir pasakė, kas būtų buvę, tai vos negavo į galvą.Tik žodžiai - balta varna. Žavu ;D
Ryte ant pėdkelnių radau tris skyles. Kokiu būdu jos ten atsidūrė ir kaip - neįsivaizduoju :D

O, buvo toks gan įdomus nutikimas. Atvažiuoja Petras su draugais ir visi susipažindinam. Toks vienas vaikinukas, iš toli žiūrint, toks matytas, toks, bet galvoju, kad negali būti. Paskui prieina, tiesia ranką, sako vardą, aš pasakau savąjį ir tas iškart atsiminė. O gi čia senasis Karolis :) kaip keista susitikti po šitiekos metų (spėju kokių 4, bet čia baisiai daug.. ;D).
Turbūt visko neišpasakosiu, kas ten buvo. Žinau tik tiek, kad neatsimenu visko vientisai, o tik epizodais, lyg kadrais. Čia vieną akimirką sėdžiu su Modestu ir Darium pavėsinej, čia kitą jau lekiu kažko prie stalo, paskui supuosi... Atrodo lyg būčiau skridus. Bet taip šilta viską prisiminti :)
Turbūt tą vakarą „Eurovizinio“ popsiuko atsiklausiau pakankamai. Taip taip, kalbu apie Sakį Rouvą, kuris su savo daina visiems praėjo. Prašiau neleist. Varo mane ši daina iš proto (ir tikrai negerąja prasme ;p). Nors, kita vertus, nebūtų buvę tų nerealių kadrų, kai Nikolajus baisiai įsijautęs ėmė šokinėti nuo suoliuko arba marškinėlius keltis. Klyksmas :D bet smagu, nes nebūtų ryte ką prisiminti ir pasijuokti drauge.
Šokiai, pokalbiai, anekdotai, stalas... viskas atskirai, bet kartu ir vienoj vietoj.
O dar tų dviejų (M. ir D.) rengiama apklausa. Pasistato ant plytelės ir klausinėja. Įdomu, kokia statistika gavosi visus apklausus.
Ir, o die merginos, nereikėjo man ten tų trijų paskutinių prieš miegą įkišt. Vieną po kitos, užsigeriant mažyčiu gurkšneliu vandens. O tada taip gera buvo lipti tais visai ne stačiais laiptais. Ir saldus miegas... :)
Kažkas sakė, kad buvo šalta miegot. Vapščie nesuprantu kaip tai įmanoma. Aišku, nusistvėrus vieną iš geriausių koldrų, aš tikrai problemų neturėjau.
O ryte vos pramerkus akis buvom apiberti aktualijomis. Kaip ir Emilis, galiu prisiekti, kad girdėjau giedint gaidį. Kokiu būdu neįsivaizduoju, nes regis anksčiau 9h nebuvau pakėlus galvos nuo pagalvės. O taip, koks rytas be kuriozų. Petras pametė savo telefoną. Įsirauna, guodžiasi, kad rūkė, kažkur paliko, nepamena kur ir neberanda. Nikolajus prisimena, kad tikrai kažkur matė. Sako, gal net netyčia įsidėjo, nes žinojo, kad jis paliko ir nepasiims. Paskui patikrina kelnes - tikai telefonas. Grįžęs Petras net išbučiavo jį. Ot buvo juoko. Gera pradėti dieną su šypsena :)
Paskui - dar kelios valandos miego. Kurio ir taip velniškai trūksta... Po paskutiniojo baliuko šį daiktą ėmiau labai vertinti, nes ryte būna taip neLinksma ...

Atsikeliu, einu link namuko, žiūriu - kieme viena mašina. Galvoju, oh, linksmai. Laimej radau dar Vilių, Dovilę ir Ievą, kurie tokie linksmučiai po bemiegės nakties (užuojauta). O tie, apsiginklavę dviem batonais (oj, Auguste, atsiimsi už tai), dešrom (kurios kažkieno manymu kaip rūkytos silkės) ir vieninteliu normaliu valgomu daiktu - agurku. Ir čia mūsų pusryčiai :)) (jokio vandens. Net „Stalo“ :D)
Stovi Vilius, fotkina pats save, baisisi nuotraukom, bet vis kartoja ir kartoja. O aš stoviu ir juokiuosi. Nemirtingi Jūs visi :))*
Stovim visi prie mašinų jau, ruošiamės važiuot, ir Vilius maukšlinas kepurę, kad pasislėpt nuo Dovilės mamos, nes jis deleguotas sėdėt priekyje. Rodo marškinius - suglamžytus, purvinus. Ot, sakau, naktinės linksmybės:)


Džiaugiuosi, kad šiandien šeštadienis, kad turėjau visą dieną grįžti į normalų gyvenimą.
Ypač dabar, po karštos vonios, taip gera į viską žvelgti iš pašalies.
dabar smagu.
O kaip viskas atrodys ryt?

Auguste, mano sąskaita per tave mažėja.
Šiandien, kai kalbėjom, tai spėjau laiptus nušluot, indus išplaut ir dar šiaip pasitūsyt po namus. O, tu nerealioji :) turbūt niekad neatsistebėsiu, kaip tu griauni visus stereotipus.
Mes griaunam? Oj ne... :D

Visiems Ačiū, už tą puikų laiką kartu :)*

[prisiminimams, be Sakio: Sasha Son - Love.mp3 , užsikabliavus iš naujo ir iš naujo]

Tiems, brangiausiems.

O norisi verkti.
Dėl to.
O gal dėl visko.
Kad visą laiką buvau tokia kvaila ir akla.
O gal pastebėjau per vėlai.
Viską.
Jį.Ir dabar, tuščia...

Nesakau, kad nesišypsau. Šypsausi. Kad ir dabar.
Tik nežinau ar ta šypsena tikra.
Regis gyvenu po stiklo gaubtu, nes laikas bėga, o aš jo nepastebiu.
Esu laiminga, nepaisant dabar tų byrančių ašarų.

Norėjau padaryti padėkos laišką ir padėkoti daugeliui žmogučių.
Visų pirma Akvilei - už nepaprastą laiką kartu. Neapsakoma žodžiais, kiek kartu mes patyrėm džiaugsmo akimirkų, ir kiek dar bus ateitį! Ačiū, kad esi šalia. Su savo šypsena praskaidrini mano pasaulį!
Dar vienas ačiū - Gretai. Turbūt tą naktį tau tokių dalykų pripasakojau, ką turbūt vos keli žmonės žino. Už tą pasitikėjimą. Už tai, kad esi. Kad supranti, kiek kai kurie dalykai man brangūs yra. Kaip nuleidi ant žemės. Už šypsenas ir juoką kartu!:)*
Kristina - jau galvojau dingai. Ačiū, dar tikiu, kad išvažinėsim tavo naujuosius ratus. :)*
Emili - už tuos mūsų pokalbius. Džiaugiuosi, kad pasitiki manimi. Kaip ir aš tavimi. Tavo palaikymas ir supratingumas man labai svarbus. Nedėkosiu, nes ir taip daug kartų sakau tau Tą žodį. Tiesiog pasakysiu, jog džiaugiuosi, kad tave pažįstu :)*
Oooh, Auguste! Savo mažais kuriozais tu linksmini mano pasaulėlį. Džiaugiuosi, kad tave pažįstu, kad turime galimybę bendrauti, kad aš tave traukiu į gerąją pusę (rašyk, rašyk, rašyk ;))*
Dar, daugelio nepaminėjau, bet išvardinsiu čia visus: Ričardas, Dovilė, Agnužė, Gintarė, Balys, Virginijus, Nemunas, Dominyka... visi kuriems šypsausi ir kurie suteikia smagių akimirkų.
Tikėkit - ir taip bus!
Ačiū Jums, mielieji :)**

Dviejų savaičių prisiminimai.

Ohoo, kas apsireiškė :))
Visą savaitę planavau čia parašyti, nes tikrai buvo gan įdomių dalykėlių nutikę. Bet, regis, viskas, kas buvo praeitą savaitę, dabar jau nebesvarbu :)
Taigi gal trumpai, keletu žodelių, apie praeitą savaitgalį - taigi „Darom 2009“ iš visos Lietuvos susitikimas! Nors jis prasidėjo penktadienį, Alytaus chebra nuvarė tik šeštadienį. Pakliuvom į patį įkarštį, kai visus suskirstė į grupes ir turėjom nagrinėti įvairias problemas, ieškoti sprendimo būdų ir pan. Po viso šito, lyg turėjo kažkas prasidėti, bet visi tik grupelėm pasiskirstė ir taip bendravo... O paskui - vakaro linksmybės, šokiai, kaljanas, daugybė pokalbių (ačiū visiems:)*), pirtis iki paryčių... ir daug juoko, šypsenų, ir neužmirštamų akimirkų.
Labai smagu, kad turėjau galimybę susipažinti su daugybe žmonių. Tikiuosi, su kai kuriais bendravimas nenutruks ir toliau ;))

Kadangi savaitgalį miego kaip ir neturėjom (minimalus pusvalandis pailsinti akims), pirmadienio rytą aš, Greta ir Akvilė galiniame suole toč toč miegojom. Kaip ir visas kitas pamokas. Tiesą sakant mano realibitacija truko šiektiek ilgiau ;D

O paskui taip ilgai laukta Eurovizija. Net nepastebėjau kaip ji atėjo, ir kiek rūpesčių sukėlė. Nors šiuo atveju visą savaitę galima sakyti tinginiavau ir viską teko daryti vienam Tautvydui. Stengsiuos, kaip nors atsigriebti, nes vasarą irgi prie interneto nebūsiu dažnas svečias.

Minint paskutinį skambutį, tai jis buvo labai šaunus. Manau, čia dvykliktokų nuopelnas, nes sugebėjo kažką įdomaus sugalvoti, nei paprastas deklamavimas. Keista, kai pagalvoji, kad iš dalies jau esame vyriausi savo mokykloje, o kai pažiūri į bendraklasius, visi tokie pat kaip buvo prieš metus, neneša į rimtus moksleivius ;D

Va va, priartėjau prie šio savaitgalio, kuris buvo pilnas visko: ir šypsenų, ir juoko, ir truputį skausmo su ašarom.
Senai teko susidurti su mirtimi savam tarpe. Nemėgstu tokių akimirkų, bet kartais tenka aukotis. Kaip ir vakar, bet nesigailiu. Nors ir nepažinojau Ramintos sesės, kaip ir beje, pačią Ramintą mažai pažįstu, manau gerai pasielgėm nueidami ir parodydami šiokį tokį palaikymą iš mūsų pusės.
Gyvenimas kartais toks žiaurus...
Kai tik įėjom į salę Dominyka paėmė mane už rankos ir visą laiką nepaleido. Stovėjom visi nuleidę galvas, su savo mintim, kurios tikrai nebuvo pačios linksmiausios. Tokios akimirkos verčia susimąstyti. Apie gyvenimą. Apie save ir kitus.

Vakarą kaip praleisti jau buvom senių seniausiai susiplanavę. Ir staiga susitinkame su Greta ir Akvile, ir suprantam, kad likom ant ledo ;D tas dalykas (kaip pavadino Akvilė) be jokių gyvybės ženklų jau kelias dienas, kitas tik vakare parsitysė iš darbo, dar kažkas neatsigauna po prieš tai buvusio vakarėlio. Žodžiu, likom tryse su mūsų gamintais čeburėkais (oooho, koks sunkus gaminimo kelias ir kokios kančios, bet verta, verta buvo ;D). Jau buvom susitaikę su vienišių likimu tą vakarą ir įsitaisę prie teliko belaukiant „Eurovizijos“, kai gaunam pakvietimą pasivažinėti. Turbūt čia ir ekstremalumas, kai „Eurovizija“ prasideda už 15min., o mes dar net neįpusėję savojo kelio.
Nepamiršiu, kai Akvilė pradėjo rėkti iš prieko: "Va kątik Dima sudainavo", o aš pagalvojusi, kad mūsų Sasha, griebiau telefoną ir išsiunčiau įvertinimą „Lietuva - 10“ ;D kai pagaliau pamačiau televizorių, rodė jau Kroatus (neklauskit kokiu būdu įvertinau prieš tai ėjusias valstybes), bet tą akimirką Kęstui tikrai būčiau paminklą pastačius ;D
Mano pranašystės, dar vasarį išsakytos, pasitvirtino - laimėjo Norvegija. Gaila, kad Lietuva taip žemai liko, aišku, kalta komisija, kuri balsuoja irgi ne ką mažiau pagal politiką. Bet šaunuolis Sasha!
O vėliau - ledai, pasivaikščiojamai po naktinį miestą, kelionė namo, alias iki paryčių, ir galiausiai lova.
[*plėšomas maišelis;
*- Einam apžiūrim situaciją ir nuspręsim.
- Tu jau matei situaciją ;D
*- Žmonės ją kartais stato apsisaugoti...
- Tvora?
- Nea, siena...]

Ačiū jums begalo, tie kurie ten buvo, kurie suteikė tiek šypsenų ir juoko :))

Verus amicus amico semper amicus

Šiandien visą dieną maniau, kad yra šeštadienis. Ir ta taip nelauktai įsiterpusi diena viską sumaišo. Turbūt ryt vakare kritusi į lovą dar užsistatysiu žadintuvą ;D

Paskutinės mano dienos pilnos Akvilės.
Vakardieniniai mūsų pasivaikščiojimai, pasisėdėjimai parke ant suoliuko klausant muzikos ir žiūrint į dangų, ėjimas per rotušę su puodeliu karštos arbatos rankose - viskas taip nuostabu ir suteikia mažytį šypsnį bei laimės akimirką.
Šiandien filmas, kurį pasirodo jau esi žiūrėjusi. Bet ne esmė, pažiūrėsi dar kartą :) turbūt tai, kad neprisimeni filmo vidurio, tik pradžią ir pabaigą, daro jį įdomų :p
O ryt... Gatvės muzikos diena, paskui dar kažkas, vėl muzika, ir toliau nesinori net planuot... Tikiuosi viskas praeis super, kad galėčiau vakare pasiskųsti, kad bent jau kojas skauda ne veltui ;)
Ir laukiantys net keli interviu - truputį gąsdina. Bet tikiuosi, kaip visad, išsisukti iš bet kokios sunkios situacijos.

Kaip kažkas prašė (nepažįstamasis :)) įkeliu nuorodą į Dominykos blog'ą, kuris man patiko savo mintimis. Po to, kai paskaitai kito žmogaus mintis, imi visai kitaip į jį žvelgti.

Pabaigai, naująją mūsų šeimos narę, pavadino Taja. Kadangi rinkosi tarp Tajos ir Tomos, tai gan džiaugiuosi vardu :) Aišku, mama (močiutė) nėra patenkinta, sakydama, kad nevadins savo anūkės Tujuke. Pracimnos tos močiutės, iš patirties žinau :)

[Coldplay - Green Eyes.mp3]