2011 m. birželio 24 d., penktadienis

Tempora mutantur et nos mutamur in ilis

„Laikai keičiaisi, ir mes kartu“

Aš nebe ta. Nebe ta, kurią pažinojai. Kuriai šypsojais ir tyliai neapkentei. Nežinau kuo pasikeičiau, tiesiog tai jaučiu. Ir kartais atrodo, kad vis dar gyvename praeityje ir visi pokyčiai sugriaus tas svajas.

33

Slopinu norą rašyti. Kartais naktį, kai sunkiai sekasi panirtį į sapnus kyla toks stiprus noras pasiimti lapą ir viską išsakyti. Juk sakoma, kad  ne pagalvė ar draugo petys , o popierius, geriausiai sugeria mūsų jausmus. Bet galiausiai suprantu, kad negaliu aprašyti to, ko nesuprantu. Kad ir kaip bandau, stengiuosi, mano mintys vis atsitrenkia į juodą nežinomybę ir pradeda svaigti galva. Tokią būseną prieš tai yra man iššaukęs tik vienas vienintelis klausimas – kaip atsirado mūsų planeta. Ir Tu.

Visada man tai atrodė kažkuo… gražu. Visos tos šypsenos ir virpuliukai. Ir kuo daugiau galvoju, imu suprasti, kad tai pabaiga. Nors ji turėjo būti jau seniai, visada lengviau vietoj taško padėti daugtaškį. Ir man baisu, jog kai pažvelgsiu į tas akis, jos man pasakys, kokia kvaila buvau šį laiką ir, kad jose nerasiu supratingumo.

Esu pesimistė. Ir dar kokia! Kartais neramu, kad mintys mane nužudys. Nežinau iš kur jas traukiu, bet jos paverčia mane savo jausmų ir išgyvenimų kaline. Kartais gal geriau ruoštis blogiausiam, o paskui leisti akmeniui nuo širdies nukristi, kai tai neatsitiks. O gal geriau žinoti, kas laukia, kad pusė ašarų būtų jau išlieta.

Reamonn – Faith.mp3

Nesinori išbraukti iš gyvenimo to, kas buvo taip jauku.

Komentarų nėra: