„Apgaulingas likimas“.
Galva, regis, sprogsta nuo minčių gausos. Ir man baisu, kaip dažniausiai byloja liaudies išmintis ir gyvenimiška patirtis, kad visų svajonių neišvaistytų, dabar ypač siaučiantys vėjai.
Man nusibodo rutina. Tai varo iš proto, kai žinau, jog ryte atsikelsiu tuo pačiu metu, darysiu tą patį, ką ir daugumą rytų, lovoje atsidursiu tik 3 valandą, nes organizmas pats kovoja su miegu. Net savaitgaliai, kurie bent kartais primena, kad gyvenimas tęsiasi, ir tie atrodo tokie patys…
O ką keisti? Žiūrėdama į tai ir pykdama visko neapversiu aukštyn kojom, o vien tai, kad nusipirksiu kitos firmos pagamintą avižinių dribsnių košę visos situacijos nepakeis.
Pamiršau, ką reiškia rizikuoti. O kažkada atrodė — negaliu be to gyventi… Ir retais atvejais, kai spjaunu į tą rimtą įvaizdį, gera bent trumpom akimirkom juokauti ir šypsotis ir negalvot, kad rytdieną laukia apmąstymų popietė.
Ar verta prisiminti ir atgaivinti tai, kas buvo paslėpta ne po vieno rudenio lapais? Atsikasti nesunku, o jeigu reikės dar kartelį viską bandyti paslėpti ir išbraukti iš gyvenimo sąsiuvinio? O kažkam naujam esu per baili. Nesinori skaudinti kitų, nes žinau, kad tai sugebu daryti net netyčiom.
Stovėsiu kryžkėlėj, blaškydama savo pasaulį į visas puses, kol atrasiu, kuriame kelyje sutiksiu mažiausiai skausmo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą