„Alytus - tai mes!“

Taip taip, štai ir didžioji, ir taip ilgai laukta mūsų miesto šventė .
Nors šiandien dar tik sekmadienis, penktadienis atrodo buvo taip senai... Bet viską labai smagu ir gera prisiminti. Su šypsena :))

Gaila, kad šiemet negalėjau iš šono stebėti eisenos, manau tikrai buvo gan įspūdinga. Taryba su savo geltonaisiais marškinėliais (manieji M dydžio, tai eina sau, kai su suknele jaučiausi ;D) smailais, ir balionais. Neskaitant to, kad iš pradžių bandė skanduoti „AMMT“, manau viskas gan šauniai pavyko :)
ALJ irgi neblogai pasirengė. Apsireiškė kažkokie želiniai atstovai iš Vilniaus, kurie atvežė vėliavą ir ėjo kartu eisenoj. Iš Drungės sukurto himno, beliko vos 2 eilutės, kurias turėjo skanduoti. Deja, pasirodo nelabai girdėjosi jų. Turbūt dėl to, kad prieš juos važiavo „Energy Festival“ ir užgožė savo leidžiama muzika ;)
Visi susirinko į VA paskutiniam susirinkimui. Atsiėmėm korteles ir marškinėlius (užsisakiau S dydį, tai kol atėjau, buvo likę tik M, tai kokią valandą piktu žvilgsniu visus šaudžiau), atklausėm Jono kalbos ir išskubėjom su darbais į rotušę.
Smagu, kad viskas su herbu pavyko. Turim didžiausią Lietuvoje Alytaus herbą iš sausainių! Ieva tai nerealiai jaudinosi, bet svarbu - viskas gerai. Aišku, su dalijimu buvo daugybė linksmų akimirkų, nes dar ten atlupti juos, nebuvo taip lengva, kaip atrodo ;D Apsaugininkai piktais žvilgsniais apšaudė, kai kažkas sumanė pažaisti karą. Bet, skanu skanu buvo ;))

Regis turėjau per šventę persiplėšti, nes buvau prižadėjus susitikti su Vinga, Greta ir Auguste, kurios visos stovėjo atskiromis grupelėmis ir niekaip nenorėjo palikti savų vietų. Tai taip visą vakarą, tai vienur , tai kitur. Neskaitant lakstymo pasižmonėti pas kitus organizatorius ar į užkulisius.
Gretut, gaila, kad tiek mažai laiko galėjau tau skirti. Žinau, tai vienos iš paskutinių mūsų akimirkų kartu. Mes atsigriebsime. Gal jau ne dabar, bet dar turėsim daug naktų su Santa Liucia ir mūsų pokalbiais.

Vidurnaktį – himnas scenoje. Stoviu, ir galvoju, kad nebepamenu himno žodžių ;D bet tik užgrojus muzikai „atmintis grįžo“. Turbūt pirmą kartą stovėjau taip ramiai, nes kai šaudo fejerverkus tai stengiuosi užsidengti ausis. Ir tada buvo labai džiugu žiūrėti į visą tą minią žmonių. Jų šypsenas. Man pačiai, koncertas buvo 110 procentų geresnis nei tikėjausi. Džiugu, kad galėjau būti mažytė dalimi to.

Po vidurnakčio visi susivertėm į VA. Padainavom su Leškevičiumi, atidarėm savo Santa Liucią ir šiaip, gan linksmai pasisėdėjome ;)
Buvo smagu atsisėsti lauke su Greta ir kalbėti. Ar sakiau, koks nerealus žmogutis tu man esi? Žinau, kad tada jau mūsų kalba išėjo ne į tą pusę, kur reikėjo. Bet ačiū tau labai :)*
Buvo smagu sėdėti paskui visoms trims viršuje, tipo mažai matomoje vietoje. Aišku, smagiausia, kai sulaukiam pašaipų, kad geriam iš butelio, paskui, kad iš puoduko. Niekuo neįtiksi žmonėms. Nepastebėjau kaip tas laikas ir pralėkė.
Ej, merginos, smagu buvo su jumis pašokti!
Regis, ne veltui atsisakėm „Boružėlių keršto“ ;D Kad ir skaudančiomis kojomis, visai linksmai, sakyčiau, mes ir pagal Ciciną pasišokom. Jei Augustė ryte nebūtų priminus, mūsų linksmus paslydimus būčiau užmiršus ;D

Kai pagaliau pavyko išjudinti Augustę (nerealioji tu, sakiau, bet dar turbūt milijoną kartų teks pakartot) patraukėm namo. Einam, jau taip nemažai prašvitę, žmonės į darbus eina, rotušės aikštę tvarko, o mes dar tik namo tysiamės. Kažkaip bebaimės buvom, tai nesukom aplinkui, tiesiu keliu per mišką. Einu, ir galvoju ką tėvai pasakys, juk sakiau grįšiu gal kokią 2h. Prie namų jau, kad jų neprižadint, teko lipti per tvorą. Labai bijojau dėl Augės, nes ji taip įdomiai lipo per tvorą, kad galvojau atgal vošis ;D
Ryte, abi vos akis prasikrapštėm. Pažvelgiam viena į kitą, bandom kažką sakyt, bet irgi mažai kas išeina (šiandien iš vis mažai beprašneku…). Paskui karštos kavos puodukas, kuklučiai pusryčiai ir išskubėjom į organizacijų mugę.

Ateinam, o ten gal 4 žmonės. Taip, liiiiiinksmai. Bandžiau visiems skambinėti, tai vos keturi sugebėjo atsiliepti, visi kiti turbūt begalo užimti. Dingo ir bet koks entuziazmas kažką daryti, norėjosi tik kuo greičiau iš ten lėkti. Na, pažaidėm Twister’į, išdalinom Vytauto bilietus ir išdūmėm pas Augę. Ačiū, brangioji, už pietus. Ir jei ką, tai visą kaltę suversk Monikai ;D
Paskui, labai linksmai teko pėstute parsitysti namo. Pėstute. Jau prie tilto kojos krito, tai iki namų galima sakyt vos vos šliaužėm.
Tėtė labai nusistebėjo, kai pasakiau, kad vakarą praleisiu namie ir niekur neisiu. Reikėjo ramybės. Tvarkiausi ir visą laiką skyriau apmąstymams. Tomis akimirkomis man būna labai sunku, bet tai padeda. Pažvelgiu į visą situaciją iš šalies, svarstau, karpau, klijuoju. Kaskart tenka priimti kokį nors skaudų sprendimą. Bet taip turbūt tik geriau.

Gaila, kad šiandienos planus, apsilankyti akustinėjimuose, sugadino lietus. Ryte tokia užsivedusi buvau, o kai tik iškišau nosį į lauką, teko žiauriai nusivilti. Brrr…
Bet, paskyriau dieną filmams. Pagaliau pažiūrėjau „Įvartį“, kuris pasirodė esantis tikrai toks geras, kaip pasakojo. Jausmingas.

Tai gal tiek šįkart. Neišblėstantys prisiminimai iš Miesto dienų :)*
Ačiū, ten buvusiems:)*

[Bon Jovi - It's my life.mp3]