Novus rex, nova lex

Visą laiką gyvenau. Nemačiau to, kas yra šalia. Šypsodavausi. Ir nesvarbu, kad ta šypsena dirbtina.

Kartais būna, apninka tokios liūdnos mintys. Kad gal einu ne tuo keliu, darau ne tai, ką turėčiau. Bet visą šį laiką, buvau tokia laiminga. Nepaisant, tokių trumpų apmąstymų akimirkų, kaip ši.

Truputis liūdesio ir ašarų.
Šypsenos ir juokas.
Kodėl iki šių dviejų priešingybių tik vienas žingsnis?
Kaskart kažkas verčia abejoti. Pačia savimi, aplinkiniais.
Verčia gailėtis, dėl to, kas galėjo būti, bet ko nebuvo. Kam buvau truputį per daug shy, kad žengčiau žingsnį pirmyn.
Todėl, matyt, žengiu atgal.

Dabar labiausiai norisi miego, bet žinau, jog ši naktis bus nepaprastai ilga.
Galėčiau sustoti, bet to nedarau.

Žinau, tai kažkas beprotiško.
Bet noriu.