Time will tell

Laikas bėga.
Turbūt apie šią akimirką svajodavau nuo vaikystės - "kai man bus 18lika, kai būsiu didelė"...
Atėjo... O dabar taip norėtųsi grįžti ir patirti tuos paprastus vaikiškus džiaugsmus.
Atrodo, tik vakar už rankos į pirmą klasę tėvai palydėjo, lėlės, žaislai ir spalvingos vasaros. O dabar tai tik prisiminimai. Bet jie patys brangiausi!

Turbūt tai diena, kaip kad ir Naujųjų metų išvakarėse - apmąstymai apie praėjusį laiką, naujų pažadų davimas. Bet kaip visad būna, tie pažadai tik ir lieka pažadais :)

Prieš metus ši diena atrodė tokia tolima... Tada buvau ta pati Virginija kaip ir anksčiau. Kaip esu ir dabar.
Bet džiaugiuosi, kad dabar galiu pasakyti, kad aš kažką jau nuveikiau, kad nestovėjau vietoj, ir nežiūrėjau, kaip viskas plaukia pro mane. Ėjau, ir einu po mažytį žingsnelį svajonės link.
Prieš metus buvau niekas, ir daugelis svajonių likdavo tik mintyse. Tad naujiems metams, dar pasilinkėsiu sau daugiau pasitikėjimo ir atsakingumo, ko dabar mažai turiu :) bet kaip pati mėgstu sakyti - "viskas įmanoma, jei labai nori". Tad dar truputį noro.
Ir kaip visada, tokia viena nuoširdi svajonė - knyga. Pamenu, 15tojo gimtadienio proga, prieš užpučiant žvakutes, tai buvo mano vienintelė didelė svajonė. Praėjus keleriems metams - ji taip pat mano širdyje. Tikiu, kad vieną dieną, aš tai sugebėsiu padaryti. Vien dėl tų visų žmonių, kurie manimi tiki, ir kuriems baisiai esu dėkinga už visus paskatinimus ir draugiškus spyrius į priekį :)*

Nors ryt ir turėčiau šypsotis (o tikiu, kad taip ir bus), ryt dar viena "sukaktis". Deja, jau 8 su puse metų, kaip šalia nėra vieno iš man brangiausių žmogučių - senelio. Jis vienas iš tų, kuris gyvenime man davė neapsakomai daug. Daugelis tų šypsenų skirta jam - už tai, kas nematoma, bet jaučiama širdimi.

Ir džiaugiuosi, kad ryt šalia bus visi tie, kurie man brangiausi!
Kiekvienas iš jūsų man davė kažką gero ir nepaprasto. Svarbiausia - nuoširdumą.
Myliu :)*

O dabar... Time will tell... :)