Šypsenos ,juokas, ir ledai

Nuo šiandien imsiu manyti, kad entuziazmas užkrečiamas. Regis, aplinkui mane tiek daug žmonių, kurie tik šypsosi ir džiaugiasi, tad pagalvojau, kurio velnio gi man, nemetus visų rūpesčių šalin? Ir tikrai šiandien turėjau nuostabią dieną, su daug šypsenų ir juoko.
Rytas prasidėjo ne kaip. Kaip visad. Su Akvile skubėdamos į mokyklą spėjom aptarti savaitgalio įvykius. Nesuprantu dar ir dabar, kaip mes sugebam abi vienu metu kalbėti, bet dar kartu išgirsti ir suprasti ką kita sako. Džiaugiuosi, kad vėl teko laimė sėdėti su ja per anglų, bent jau pirmą kartą, per keletą savaičių nuo tada, kai anglų mokytoja susodino mus, "kad sėdėtume drausmingai", nebuvo pavojaus iškristi iš suolo!
Tiesa, prisidėjo dar viena blogybė - budėjimas. Baigiu užšalti budėdama ir atlikinėdama durininkės pareigas. Bet šiaip, tai normaliausias budėjimo postas, kur nieko nereikia daryti. Aišku neskaitant pilietinės pareigos užtikrinti drausmę.
Turbūt visa gera nuotaika prasidėjo nuo istorijos pamokos. Taip, neįtikėtinas dalykas, bet griežtoji mokytoja Volkuvienė su humoru interpretavo mūsų žiauriai parašytus kontrolinukus.
Dėkavoju aukščiausiajam, kad bent mano klaidos buvo žmoniškos ir tikrai rimtos, ne taip, kaip kai kurių, nes būtų buvus nemaža gėda. Bet kokiam žiopliui reikia būti, kad nežinot koki metai eina prieš 801, arba, kaip kad mokytoja minėjo, net jos motina, gyvenime turbūt nemačius istorijos vadovėlio, žino kad Izraelis - ne musulmoniška šalis. Stebiuosi, kaip žmonės su tokiu aukštu IQ vis dar mokosi A lygyje (čia kalbu apie vieną fuksę iš paralelinės klasės, kurios lapukas pakliuvo į mano rankas).
Mūsų didysis planas su Akvile pavyko. Vos iškėlusios koją iš mokyklos, vėl panorome ten būti - mintis kokį kilometrą minti šlapiais batais tikrai neviliojo, o ledų tai norėjom. Šiaip taip atšliaužėm iki stotelės, ir pasinaudojom viešuoju transportu. Išlipę, ir eidamos, tariamos parduotuvės link, išsiaaiškinom, kad nė viena nežinom, kur tiksliai ta ledainė randasi. Ot būtų buvę mum, kad tektų ledus pirkt kažkokioj parduotuvėlej, ir tada jau tikrai nebūtų prireikę iš valgyklos nukniauktų šaukštų. O tiek adrenalino buvo! Svarbu, viskas baigėsi gerai. Neskaitant net ginčų dėl ledų skonio (aš dar ir dabar noriu melioninių;p), buvom laimingos dėl laukiančių pietų.
Paskutinė nuolatinė klasės susitikimų vieta - valgykla. Sutikę daugiau nedrausmingų mokinių (Gintarę ir Gretą), kurios, kaip ir mes, tikrai nebuvo išnagrinėję begalo gražaus Maironio eilėraščio šlovinančio Vilnių. Didvyriškai ir draugiškai įveikėm ledus, aptarėm dienos aktualijas, ir išradom naujas mirksėjimo-morzės abėcelės technologijas. Nereikėtų pamiršti ir didžiojo Šnarplių choro, kuris savo melodijom taip pakėlė nuotaikas, kad beveik neabejojau, kad tuoj būsim išmestos iš valgyklos už rimties nesilaikymą.
Didelis ačiū, visiems kurie šiandien prisidėjo prie to juoko, dėl kurių ir kuriems šypsojaus! Jūs - patys brangiausi!:)*