Cogito, ergo sum.

Jau turėčiau senai būti lovoje. Bet aš vis dar kupina jėgų ir žadu, žiūrėti filmą.
Žvakės jau baigia sudegti, muzika, garantuoju, jau nervina kaimynus.
Šiandieną turėjau daug nuveikti, bet ilgas darbų sąrašas tikrai nesutrumpėjo:nei straipsnius pardėjau rašyti, kad vėliau galėčiau trupytį daugiau laiko skirti įsivažiuoti į mokslus, nei susitvarkiau spintą. Nei knygos neperskaičiau. Na, lietuvių kalbos mokytoja ir vėl galės sakyti: „Nusivyliau tavimi, Virginija…”;D

Penktadienis. Kelyje pas Kristiną. Su šypsenom, dėl laukiančios nakties, ir dar dėl to, kad bulvės, kurias turėjome kasti, kažkaip savaime nusikasė pačios ;D
O pas ją visad gera. Arbatos gėrimas, kuris jau tapo turbūt tradicija.
- Kriste, nuveši į Vilnių mus? Mes tau užpilsim benzino ir dar navigacinę suveiksim.
- Gerai.
- Okay, tada dar ir nakvynę Vilniuj suveiksim ;D
Na taip, ji tikrai gan miela tokiomis akimirkomis ;D
O taip, nepamirškim, kad aš gan daug laiko praleidau aviečių krūmuose, ir vos ne vos, pavyko mane iš ten iškrapštyti:)
Ir vėl, pasikeitusi plaukų spalva. Ko, beje, tėvai visai nepastebėjo.
Kaljana, kuri truputį streikavo, bet vis tiek pradėjo prastumti vakarą.
Merginos, daugiau nie-ka-da su jumis nežiūrėsiu siaubekų. Totaliai baisu. Tiksliau šlykštu („Virdži, žiūrėk, žiūrėk, jai dabar pirštą nukirps“). Tiesa, su mažyčiais pamiegojimais, aš įveikiau tą filmą:)
Cituoju:
* „Mes abi tokio pat charakterio. kad apsikabinam šlangą ir niekam neduodam, tad pyksimės“ ;D
* „Palaukit, kažkur turiu ledinių vaikinų sąrašą.“
* „- Neišdykaukit.
- Neišdykausiu. Oj, tiksliau neišdykausim.“
* „O tegul jis tik pabando, tai iškart gaus ne, ką jau ką, o šį žodį sakyt moku“ ;D

Gera, kad vėl viskas prasideda. Visa veikla, visas lakstymas, visi rūpesčiai, visos linksmybės. To truputėlį trūko. Bet kaskart vis sunkiau, nes apninka mintys, jog nesugebėsiu. Visko per daug, o laiko per mažai. O dar, turėsiu mokytis. Ir gan rimtai.

Dabar, pro mano virtuvės langą jau tikrai nebesimato vien namų stogai ir medžiai. Stadione iškilo dar du milžiniški žibintai, kurie darko visą gamtovaizdį. Su tėte labai įtensyviai sekėm statybas per langą, tad nusprendėm, kad dabar turėsim labai kietą stadioną. Abejoju, kad leis mokinukų kojytėm trypti tą brangią dirbtinę žolytę:)
Tiek.

Ačiū tiems, kurie šias dienas buvo kartu:)*