„Gamta nekenčia tuštumos“
Ir net jei pasaulis griūna, aš žinau, kad būsi šalia.
Noriu bėgti. Toli toli. Kur būsiu viena, nuo viso triukšmo ir miesto šurmulio. Kur žiūrėdama į besileidžiančią saulę ir jos atspindį vandenyje, jausiu kaip viskas atslūgsta. Ir nebijosiu likti naktyje.
Nežinau, kas yra. Ir turbūt niekas kitas be manęs taip pat nežino. O sunku, nors nežinau kodėl. Viskas taip aišku, mano gyvenimo kelias pasuko į kitą pusę, ir nors tai tik trupiniai, svajonės, jos didelės. Ir tikiu, kad ir kaip sunku, mes išgyvensim ir tai padarysim. Kartu. Juk tam draugai ir reikalingi, kad būtų šalia.
Et juk aš – miesto vaikas. Man reikia triukšmo ir judėjimo. Man reikia ilgų gatvių ir klystkelių. Kad po viso to, galėčiau grįžti, trumpam, į savo ramybės uostą.
Norai – keistas dalykas. Gal pasiilgau ko nors švelnaus. O širdy tuštuma. Nesu bejausmė, bet kai per visą skubėjimą supranti, kad ta dalelė, kuri visad būdavo su manimi, tas džiaugsmo krislelis, nors ir išgalvotas, kažkur dingo. Gal „užaugau“?
Nors yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau pasilikti. O jie patys dingsta.
Bet kaskart iliuzijos sukuria kažką nauja.
O kas laukia šiąnakt…?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą