Commune periculum concordiam parit

„Bendras pavojus gimdo santaiką“

Per daug susikaupė viduje. Per daug, ir nebežinau kaip viską išreikšti.

Ar galiu, turbūt šimtąjį kartą pasakyti, kaip to nekenčiu?
Nekenčiu, kad negaliu verkti, nors ašaros jau antra para atrodo prasiverš. Pykstu ant daugelio ir galiausiai nesuprantu už ką.
Ir žinau, kad ir kam beaiškinčiau, niekas nesupras. Tad kartais geriau nusišypsoti ir bent trumpam tai užmiršti. Kad kitiems būtų geriau. Ir taip daugeliui žmonių sunku su manimi susikalbėti…

Šiandien įsijungiau tą filmą. Mačiau jau kelis kart jį, bet dar žiūrėčiau. Ir žiūrėsiu. Ir tik tada supratau, kiek tas žmogus daug man yra davęs. Aš jam tai sakiau, sakiau dar tada. Bet tik dabar suvokiau, kaip visa tai brangu buvo. Užsimerkiu ir nusišypsau. Žinau, kad jam jau niekada nepadovanosiu tos šypsenos kaip kadais. Bet gal ir gerai. Reikia gyventi ateitimi.

Man šis laikas patiko. Keletas savaičių tokios beprotiškos. Viską gera atsiminti. Bent jau šiuo metu, nieko nenorėčiau keisti. Gyventi tuo mažyčiu laukimu. Tik nenoriu suklysti, nusivilti.

Viskas pernelyg greitai ir vienu metu užgriuvo: mūsų įtampa, kuri jau kelias savaites tvyro ore, nesupratingumas, mažas bendravimas. Visų principai aukščiau visko. Pykčiai namie, įvairūs netikėtumai, kurie išverčia iš kojų. Ir jeigu dar šiandien kas nors būtų pasakęs dar kažką, kas vėl priverstų atsisėsti, tai būtų visiškai pavažiavęs stogas. Kodėl gyvenimas toks turi būti? Kodėl jis negali būti lengvesnis, kad pagaliau nereiktų kentėti, kad mažiau skaudėtų?

Žinai juk, myliu – kad ir kiek piktukų būtų.