Nežinau...O norėčiau ir turėčiau žinoti.
Visur aplink tokia sumaištis, nežinau kas „Taip“ ir kas „Ne“.
Nesu kantri ir nemoku laukti.
norisi kaip geriau, o gaunasi „kaip visad“.
Juk čia aš...
Norisi šokinėti ir trypti žemę, pykti, mylėti, nekęsti ir rėkti. O gal apkabinti.
Viską išlieti, kad ir vėl galėčiau būti ta, kažkokia kuo buvau, buvau prieš tai, tikėti svajonėmis ir vaikiškais dalykais.
Tikėti ta paprasta gražia pasaka.
„O tai buvo tik ruduo...“
Saldžių prisiminimų... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą