Cupido atque ira pessimi consultores

„Aistra ir pyktis – blogiausi patarėjai“.

Atsidarius kiekvieną spintelę pasipila daiktai. Sukišu atgal. Neturiu laiko tvarkytis. Turbūt dabar net to nepakęsčiau – jau kartais geriau ilgiau paieškoti, nei žiūrėti į kažką pedantišką. Rašau, nes liepė rašyti ;D Paskutiniu metu to nesinori daryti.  Kai susikūriau blog’ą jo paskirtis turėjo būti tuputį kitokia. Dabar tik aš ir mano gyvenimas. Paskutiniai įrašai kažkokie keisti – nekelia tokių gražių prisiminimų, kaip kad rašyti dar pavasarį. Žinau, kad daug ką suprasti čia yra sunku. Svarbu, kad suprantu aš, ir grupelė žmonių, kurie tuo metu buvo šalia. Čia tik tam, kad jeigu kažkada užmirščiau…

Kokios buvo paskutinės savaitės?
Beprotiškos. Tik šis žodis manau geriausiai apibūdina viską.

Visą mėnesį kiekvienas savaitgalis Vilniuje, o po to – vėl ir vėl kažkas.
Ech, kitas savaitgalis laisvas. Bus gera nubusti sekmadienį ryte ir jaustis žmogumi, nuėjusiu miegoti dar prieš vidurnaktį.

„Darom“ pernelyg viskas keista. Nežinau, turbūt neįprasiu prie visos sumaišties. Pirmasis susirinkimas visad keistas, nes esi naujokė ir mažai susigaudai apie ką kalbama. Viskas po truputį ateis. Žinau.
Oooooh, MEP’as – kaip visad pakutinės minutės įvykis, kai diena prieš, o aš dar nežinau ar važiuosiu. Be abejo važiavau. Čia turbūt vienas iš tų dalykų, kurių negali neįsimylėti. Kaip jau sakiau, nemėgstu pirmų kartų, nes tada negali atsiskleisti – kaip žmogus, asmenybė, primininkas ar lyderis. Dažnas būna sukaustytas. Per didelis informacijos kiekis iškart blokuoja smegenis ;D Turbūt dėl to ir mėgstu antrus kartus – laisvesnius ir drąsesnius. Tad šį savaitgalį ir patirtį pirmininkų mokymuose užskaitau labai vertinga ir įdomia ;)

O grįžus – pas Gretą. Kai šalta, tamsu ir niūru, o aš pėstute iki jos. Ir čia vienas iš tų vakarų, kurie turėjo būti ramus (su filmų peržiūromis ir t.t.), bet gavosi kaip visad, atvirkščiai.
Kristina, tavo kalėdinių dovanų sąrašas vis keičiasi ir keičiasi. Sorry, dešrelių nenoriu ;D
Nepatinka man tokie rytai. Kai anksti keltis iš lovos, po minimum miego, tada tvarkytis ar lauke greboti lapus. Norisi visą dieną tik pragulėti lovoje ir išlysti nebent pasidaryti puodelio karštos arbatos.

Beveik visos važiavom namo su mintim, kad ryte tai jau gausim. Bet, kas keisčiausia, kad visos labai ramiai išsisukom. (Cituoju Kristinos tėtę: „per dažnai merginos gastroliuojat naktim“ ;D
Aš grįžtu, mamą randu prie durų. Nieko, ji stovi, rūko. Taip lyg tai daryti pusė penkių ryte yra pats normaliausias ir įprasčiausias dalykas jai;D

Žinau, kad kažkas nori ilgo ir išsamaus aprašymo.
Deja, nebus :p
Laukia ilgas, paskutinis likęs vakaras – istorija ir daiktų dėjimasis.
Pailsėsiu nuo kažko. Darbų, žmonių.
Kita vertus…

(8 beprotiškos dienos be Jūsų)
Reamon – Supergirl.mp3