Trys taškai.

Kaip gera, kad dar neužgriuvo mokslai. Kad dar galiu mėgautis laisvu laiku, kad galva dar neužimta mokykla ir įvairia veikla.

Ir ne esmė, kad mano tvarkaraštis klaikus. Kad 6 lietuvių kalbos, 4 istorijos (su kažkokia nežinoma klase), matematika be Kristinos, ir jokio automobilizmo (Matai, oj gausi už tai). Bet svarbiausia – anglų, pas Bolienę. Kas yra turbūt pats nerealiausias dalykas. Aš pas ją net petaką turėdama jausiuosi pati laimingiausia:)

O kiekviena diena, kažkuo įdomi. Kaip kaskart su Akvile ir Kriste susiverčiam pas mane žiūrėti filmų. Ir ne esmė, kad mama jau šnairuoja :)
Mano netikėta, bet labai skani investicija (atvarysim to daikto per laisvas pamokas).

Ir… Tas savaitgalis.
Kai norėjosi visą liūdesį nuskandinti.
Pamiršti. Pamiršti. Pamiršti.
Bet neišėjo. Kokia kvaila buvau, o die, kokia naivi…
Tikėjau, nors žinojau, kad neverta tikėti.
Kaltinau save, nors viskas buvo kitaip.
Tiesiog, tai skaudžiausia pripažinti pačiai sau.

O sekmadienį, patiko nustebinti Robertą, kuri ničnieko nežinojo :)
Emili, ačiū už palaikymą, ir kaip tarėmės, kitąmet ateisiu tavęs palaikyt ;)
Gintaryt, ačiū :) tavo palaikymas man visad buvo labai svarbus. Pamenu, kaip tu mane skatindavai, o paskui bardavai, kad skubėdama nerandu laiko sau. Tai viso to dalis.
Agnuže – sveikinu su naujomis pareigomis :))
Ir visad gera su tavimi ant laiptukų sėdėt, su vynu ir mėtom. O mes vėl blaškysimės Vilniuj :) Ne esmė, kad dar nieks neužpildyta, nieks nenuspręsta.
O šiemet lažybos bus? ;D

Šviesių dienų.