Kiekvieną rytą atsikėlus pirmos mintys liejasi ne pačiais gražiausiais žodžiais, nes reikia keltis taip anksti. Ir tik kai viskas išgaruoja, gera apglėbti rytinį puodelį arbatos ir galvoti apie dienos planus.
Gerai, kad mokslų dar ne tiek ir daug ir galiu truputį patinginiauti, kaip dabar, belaukiant skype vyksiančios konferencijos – susipažinimo. Bet viskas po truputį įsibėgės ir bus sunku. Nebijau. Nors bijau, bet stengsiuosi susidoroti.
Šiandiena nuvylė mane. Labai. Galbūt tuo, jog tikėjau tais žmonėmis ir maniau, jog jie man gali padėti. Ypač, kad norėjau. O dabar viskas nuplaukė ir taip gaila dėl to, nes tai buvo mano vienintelis šansas. Vakarais dar sunkiau, kai aplink tamsu ir niūru. O galėtų parašyti, pasakyti, paklausti. Tyli. Nors gal ir gerai, nes mano pyktis, atrodo prasiverš; norisi rėkti, verkti, pykti, bet žinau jog negaliu, jog nesugebėsiu.
Debesų ganytojau, pravaikyk tą juodumą….
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą