O dabar viskas sumauta… Ir net keista tai sau sakyti. Sėdžiu, skaitau, klausau muzikos, ir po velnių, nekenčiu savęs, nekenčiu kažko kažko. Ir kartu nežinau ko. Kai būnu su draugais, viskas ramu, šypsausi, juokiuosi; bet namie viskas kitaip…
O kad žinočiau kas man darosi…
Vis dažniau pagalvoju, kad man trūksta to. Norėtųsi vėl skrajoti padebesiais kaip tada. Vėl klausytis tų dainų, viską prisiminti, vėl žiūrėti filmus, ir verkti… Galbūt man to ir reikia, išlieti visas emocijas. Jų per daug. O aš nežinomybėj…
Skaičiau knyga „12 dydis – ne stora“. Turbūt paaugliškas romaniūkštis, bet neatsilaikiau, norėjosi kažko, kas neapkrautų proto. Paskaičius knygą jaučiuosi laiminga, kad vis dar šiaip taip telpu į 8 dydžio kelnes. Bet gerai pagalvojus, net jei tektų naudoti 12 dydį, abejoju ar būčiau ta, kuri dėl to pergyvena. Būna dalykų, kurių nepastebiu ;D
Bet randu daugybė kitų trūkumų… Dabar kovoju su dideliu noru išsiverti auskarą, ir gal vėl grįžti prie blondiniškų laikų. Bet man patinka raudona. Parinka ryte atsikelti, įšliaužti į virtuvę ir gaut iš mamos bart, kad nesusišukavau.
Viskas per daug apsivertė aukštyn kojom. Kartais nesinori net minėti tų dalykų, kurie tai padarė. Atrodo, kad tik tariu žodį, o tai skamba lyg pagyra. Nenoriu to. Man to nereikia. Jaučiuosi negerai dėl visko. Tai ne man. Man labiau visad patiko būti užkulisiuose. Taip, tai pripažinimas. Bet tik tiek. Tik tiek man tai reiškia. Gal truputį daugiau.
Bet tai nesvarbu.
Atsiprašau savo trijų muškietininkų, kuriems pastarosiomis dienomis sunkiai sekėsi su manimi bendrauti. Tautvio, kurį turbūt išvesiu iš kantrybės tuoj.
Tikiu, kad viskas praeis.
Tik reikia laiko.
Suprasti tai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą