Quo vadis? Vade mecum.

Keista diena. Visa ši savaitė keista. Pilna netikėtumų, siurprizų, kvailysčių. Ir kai pagalvoju, kad už kelių dienų, kaip gerutė vėl sėdėsiu mokyklos suole, ima baimė. Ir siaubas. Per šias dvi savaites, visas pasiryžimas, sukauptas dar prieš rugsėjo pirmąją, išgaravo. Ir dabar tik mintys, kad šiemet egzai jau, jau, jau….

Mintyse dar prisimenu antradienį, kai mūsų mieloji klasė, išsiruošė į žygį. Panemune. O aš, su savo baltaisiais, vos kelis kartus avėtais inkariukais. Po gan ekstremalaus žygio, bėgimo pakrante ir šokinėjo per balas, man sunku į juos pažvelgti. Garantuoju, kad jau nebeatgaus normalios spalvos..
O mes tada su Kriste, stovim pakelėj, susivėlę, pavargę, purvinos, basos ir su batais rankose, o mums kažkas dar sugeba papypinti ;D

Turbūt niekada nepamiršiu vakardienos kvailysčių. Žinau, kai kas mane nušaus už tai… ;D
Bet kaip visada gera susiversti pas Gre, sėdėti virtuvėje, visada toje pačioje vietoje, kalbėtis. Ir tik ten gimsta pačios genialiausios mintys:)
Pamenat mūsų ekstremalųjį „Eurovizijos“ žiūrėjimą? Kai, visos trys likom ant ledo su mūsų keptais čeburekais, ir likus trisdešimt minučių iki pradžios, mūsų kelionė tik prasidėjo ;D
Bet viskas tiesa, ir, tikrai nesigailim.
Na, nesakykit, bet topas buvo, kad palikau kaljanos pypkę;D

O šiandien pirmasis mano „Darom“ susirinkimas. Velnias, sunku įprasti būti vadove, visiems šypsotis ir su visais kalbėtis. Praeitais metais tai taip paprasta atrodė, šiemet – velniškai sunku. Norisi bėgti kuo toliau ;D
Aš iškęsiu. Tikiuosi. Reikia.

Ir… Kalnas naujos veiklos. Vėl. Ne, tikrai pati to neieškau. Per paskutines dvi dienas, ji susirado mane pati. Ir jeigu ryt sulauksiu skambučio, manau, teks pasakyti „Ne“. Reikia, nes jau dabar neįsivaizduoju kaip viską spėsiu. O juk reikia mokytis, reikia.

Nusimato 4 pakvaišę savaitgaliai, tad bent ramiai pasimėgausiu šiuo.

Gražių prisiminimų,
Virginija