Festina lente

„Skubėk lėtai.“

Perskaičius paskutinius įrašas, ėmiau galvoti apie save kaip apie paskutinę depresantę. Ir visai ne esmė, kad visos mano dienos pilnos juoko ir nesąmonių.
Tad matyt reikia aukščiau kilstelt galvą ir pamiršti aplink esančius blogiu dalykus:)Pamiršau kada berašiau apie tai kas dedasi aplink mane, o ne mano viduje. Ankstesniuose įrašuose tiek daug prisiminimų, o daugelis jų per dienas visiškai dingsta iš atminties. Vėl reikia rašyti, kad po kelerių metų galėčiau prisiminti ir nusišypsoti – oh, taip, tada buvo gera…
O juk jei nebūtų šių blevyzgavonių, turbūt neprisiminčiau, kaip kažkada Akvilė seilino varvę:)

Nerašysiu, nes visko žodžiais neišreiksiu.
Bet buvo linksma, buvo šalia žmogučiai, kurie priverčia nusišypsoti. Net jeigu norisi kartais į juos mestelti kokią plytą. Būna šalia manosios, kurios, kad ir kur bebūtų, kad ir ką bedarytų, nusišypsos. Arba prieis, apkabins, ir tiek.

Čia, keletas akimirkų iš šio savaitgalio:
* „Žinai, kaip būna pasileidžia kokį įrašą, klausosi ir skaitos mokinasi kokią prancūzų kalbą? Tai taip mes šiąnakt mokinomės knarkimo“.
* „Virginija kažkokia rami. Visiškai negirdėjau tavęs rėkaujant“.
* „Kriste, jeigu tu nežinojai, tai ilgąjį savaitgalį mes gyvensim pas tave. Mano ir Gre gimtadienius švęsim pas tave. Velykų atostogos pas tave, o ir visa vasarą, vėl tik pas tave. Nebijok, su tavo tėte jau suderinta… ;D“
* „Žinai, būna prostamol… (Užtikrintu balsu) Juk tu turi prostamol?“
* Klausimas apie Paškos vaikų motiną - „Kas ta vargšė?“
* 5 vidurinėj nebespėja pakeisti sudaužytų langų.
* 1 vidurinė geriausia: jeigu istorijos metinio išeina 4, egzą išlaikysi virš 90, jei 5 – šimtukas, o jei 6 – tai išvis virš šimto ;D
* 2 vidurinė turi Daivą ir viskas tuo pasakyta… (antrukės merginos nesugebėjo pasipriešinti tam).
* Jei esi iš 6 vidurinės, tai turėsi fanarus ant abiejų akių. Jei iš 5 – dukart gausi į tą pačią akį.
* „Iš bėdos tiktų merginos ir iš 5 ar 6. bet jau tik iš bėdos…“ ;D
* „Kristute, o tu žinai, kad drambliukas turi keturias kanopas?“

Ir kartais tokia būnu laiminga, kad aplink mane žmogučiai, kurie savo bėdomis sugeba užgožti manąsias. Kurių prisidarau pati, mintyse. Bet graužia, nervina…
O šalia Jūs, kurie suprantant. Mane palaikot. Atsiprašau, jei mano poelgiai skaudina – niekada nenorėjau skaudinti kitų, bet kartais to neišvengsi. Kartais taip būna geriau. Nors viduje verda tokia pati skaudi kova.
O ar žinot, kaip sunku yra pasirinkti? Kodėl niekas negali paaiškinti to jausmo, kuris plėšo tave perpus, dvejonės, kad vienas kelias sugriaus visus kitus…

Vaikystėje labai norėjau tiesių juodų plaukų. O dabar taip gera visą dieną po namus bastytis su naktiniais ir džinsais, skirtingomis kojinėmis, nešukuotais susivėlusiais plaukais, kurie, jeigu katinas prikiša letenėles, panašėja į mano firminę šukuoseną. Ir visa tai teikia kažkokio jaukumo. Kad ir kur bebūčiau, stengsiuosi tai susikurti… O dabar – šilumos tereikia.